norėdamas, kad fonas nebūtų toks šviesus, o jų veidų taip netemdytų šešėlis. Moteris, kurią jis pažinojo kaip Angę, praleido su juo beveik savaitę. Lovoje, pakeliui į lovą, duše išlipus iš lovos. Ji buvo jauna. Smalsi. Gąsdinamai nevaržoma. Tai buvo žaidimas vaidmenimis. Vergovės žaidimas. Per daug žaidimų ir dažniausiai juos provokavo Loganas. Beprotiškos dienos ir blizgančios nuo prakaito naktys, prarasta savikontrolė, ir dar buvo likę pakankamai, kad galėtų pabėgti.
Didžiausiu greičiu.
Tada jam buvo dvidešimt penkeri, dabar – trisdešimt šešeri, ir kažin ar dabar su Ange sektųsi geriau nei prieš visus tuos metus.
Loganas prisimerkė. Vėl pažvelgė į nuotrauką. Ar galėjo tai būti Angė? Didelė tikimybė. Nepalaikė su ja ryšio, nežinojo, kur ji ir ką veikė…
Ne – antrą kartą taip pat ryžtingai nusprendė jis. Tai ne ji.
– Ji nėščia? – jis parašė broliui.
Velnias, ne, – atėjo Makso atsakymas visomis didžiosiomis raidėmis, Loganas nusišypsojo ir nusiuntė sveikinimus taip pat didžiosiomis raidėmis. Tada ištrynė nuotrauką, kad nežiopsotų klausdamas savęs, kaip Angė – jo Angė – atrodo dabar.
Evangelina Džouns aiškiai nervinosi, kai Maksas padėjo jai išlipti iš taksi ir lydėjo sodo takeliu prie motinos namo pagrindinių durų. Viena buvo sutikti su santuoka iš išskaičiavimo. Vaidinti įsimylėjusią sužadėtinę prieš Makso šeimą visai kas kita.
– Kieno tai idėja? – sumurmėjo ji Maksui stebeilydama į dviaukštį Viktorijos stiliaus namą. – Ir kodėl maniau, kad ji gera?
– Atsipalaiduok, – ramino Maksas. – Net jeigu mama nepatikės, kad tuokiamės iš meilės, apie tai neužsimins.
– Gal ne tau, – tarė Eva, tada durys atsidarė ir prie jų išskėstomis rankomis žengė elegantiškai apsirengusi moteris.
Makso motina buvo kaip tik tokia, kokia turėtų būti turtinga Turako našlė. Idealiai sušukuoti pilko atspalvio šviesūs plaukai elegantiškai susukti, makiažas ją pajaunino dešimčia metų. Kvepalai švelnūs, papuošalai rafinuoti. Ji šiltomis sausomis rankomis ir lengvu bučiniu pasisveikino su Eva, tada atsitraukė per žingsnį, kad patyrinėtų viešnią kaip bandinį po stikleliu.
– Sveika atvykusi į mūsų šeimą, Evangelina, – pasisveikino Karolina, santūriame ir kultūringame balse nebuvo pasmerkimo. – Maksas daug apie tave pasakojo per tuos metus, nors kažin ar buvome susitikusios.
– Skirtingi miestai, – droviai tarė Eva. – Prašau vadinti mane Eva. Maksas jums irgi tai minėjo.
– Tikiuosi, viskas gerai.
– Visada, – kartu ištarė Maksas ir Eva.
Tiesą sakant, per tuos šešerius metus, kai Eva jį pažinojo, Maksas mažai užsimindavo apie motiną, tik sakė, kad ji niekada nebuvo motiniška ir viskam taikė aukštus standartus; nesvarbu, tai manikiūras ar jos vyrų ar sūnų elgesys.
– Negavai sužadėtuvių žiedo? – Karolina elegantiškai pakėlė antakį.
– Ak, ne, – sutriko Eva. – Dar ne. Toks didelis pasirinkimas, kad… neapsisprendžiau.
– Iš tikrųjų, – sumurmėjo Karolina prieš atsisukdama į Maksą. – Aš, žinoma, galiu susitarti dėl susitikimo su savo juvelyru šią popietę. Jis tikrai turės ką nors idealiai tinkamo. Tada Eva mūvės žiedą ant piršto kokteilių vakarėlyje, kurį jums rengiu šį vakarą.
– Tau nereikia jaudintis, – nuramino Maksas, statydamas lagaminus, kuriuose buvo daiktai vienai nakčiai, prie durų šalia plačių laiptų.
– Aš nesijaudinu prieš supažindindama būsimą marčią su šeima ir draugais, – paprieštaravo Makso motina. – Visi to laukė, tad žiedas turi būti. Beje, čia vieši tavo brolis.
– Tu jį irgi pakvietei?
– Atėjo savo noru, – šaltai atsakė Karolina. – Niekas neverčia tavo brolio ką nors daryti.
– Jis man autoritetas, – sušnibždėjo Maksas, jiems einant paskui seniausią ir labiausiai gerbiamą namų moterį per vestibiulį.
– Man reikia kokteilinės suknelės, – sušnibždėjo ir Eva.
– Nusipirksi, kai eisiu ieškoti žiedo. Su kokiu akmeniu nori?
– Deimantu
– Kokios spalvos?
– Baltos.
– Puikus pasirinkimas, – pagyrė Karolina, žingsniuodama priešakyje, ir Maksas liūdnai nusišypsojo.
– Klausa kaip šikšnosparnio, – žemu baritonu pasakė jis.
– Šnabždesys kaip rūko sirena, – atrėžė mama ir nustebino Evą maloniai šiltai sukrizendama.
Namas buvo nuostabus. Dvidešimties pėdų aukščio lubos ir modernus remontas išryškino Viktorijos laikų stilių. Medis švytėjo bičių vašku, oras dvelkė angliškų rožių aromatu.
– Darėte remontą? – paklausė Eva ir klusnus jos sužadėtinis linktelėjo.
– Pirmas mano projektas po diplomo įteikimo.
– Puikus darbas, – pagyrė ji, kai Karolina vedė juos į didelę svetainę, kuri nepastebimai jungėsi su grįsta lauko terasa. Stalas pritaikytas keturiems asmenims. Į kelias dideles vazas pamerkta kvepiančių rožių – dėl nesuderintų jų spalvų Eva nusišypsojo.
– Turėjau itin reiklų klientą, kuris tiksliai žinojo, ko nori, – paaiškino Maksas. – Tai buvo smūgis mano savimeilei. Dabar noriu, kad visi mano klientai būtų kaip tik tokie.
– Maksas sakė, kad esi inžinierė, – įsiterpė Karolina. – Tau patinka tavo darbas?
– Dievinu jį, – atsakė Eva.
– O tą projektą, apie kurį Maksas vis kalba? Tu pilnas entuziazmo, Maksai?
– Turite omenyje bendruomenės centrą? Taip. Mums tai gera proga. – Mums reiškė bendrovę. – Puiki proga tinkamu metu.
– Matau. – Karolina paslaptingai žvelgė į sūnų. – Tikiuosi, jis to vertas. Pasakysiu Amelijai, kad mes pasiruošę pietauti. – Ji atsipalaidavusi išėjo iš kambario, kol niekas neatsakė.
– Ji netiki, – nerimavo Eva. – Sužadėtuvės įvyko labai greitai.
– Ne, – atsakė Maksas. – Ji neryžtinga. Visiškai kitoks žmogus.
– Tu nepanašus į ją.
– Ne, – sutiko Maksas. – Aš panašus į tėvą.
– Turi omenyje,
