ta šeima vieni šykštūnai, – atšovė Dina. – Ar tu tokį mūvėtum?
Mūvėčiau, jei mylėčiau būsimąjį vyrą, – pamanė Merė, nors žinojo niekada to nepasakysianti. Ji nusprendė, kad Dina laukia kokio nors atsako, todėl kažką sumurmėjo, kad nutrauktų tylą.
– Aš jo nemūvėsiu, – pasakė Dina ir ilgas jos veidas dar labiau ištįso. Ji įsispoksojo į pyrago tešlą tarytum mesdama jai iššūkį. Paskui prisimerkė ir metė neįtikusį žiedą į tešlą. – Štai! Nusiųskit jį kam nors.
Dina nė neatsigręžusi išėjo iš kambario. Merė pažvelgė į tešlą, paskui į ponią Morison.
– Ji tikriausiai juokauja.
– Vargšas ponas Peidžas, – purtydama galvą pasakė virėja. – Ji tikrai jį pašokdins, – ponia Morison sukikeno ir paėmė medinį šaukštą, kurį Merė atrėmė į dubenį atėjus Dinai. Kelis kartus pamaišė, tada išsiuntė Merę į sandėliuką atnešti skardinės džiovintų vaisių ir apelsinų žievelių.
– Įmaišyk viską, mieloji, – paliepė ji Merei.
– Tikrai? – paklausė Merė stebėdamasi ponios Morison įžūlumu.
Virėja linktelėjo.
– Žiedelis nekoks, – ji nusijuokė dar garsiau. – Tikėkimės, kad niekas į jį dantų neatmuš!
Merė taip pat nusijuokė.
– Vargu ar kas nors šituos pyragus valgo, tiesa?
– Nežinau ir tikrai niekada to nepasakyčiau jūsų tetai.
Kai viskas buvo sudėta, ponia Morison pasinaudojo jai suteikta galia ir sukrėtė tešlą į keturias apsibraižiusias pagarbos nusipelniusias formas, kurias Reniai tikriausiai naudojo nuo pat tada, kai iškilo imperatoriaus Adriano siena. Kai ponia Morison atidarė krosnies dureles, Merė sudvejojo.
– Jūs įsitikinusi?
Merei pašaunant skardas virėja trūktelėjo pečiais.
– Šituos pyragus padėsiu atskirai. Jei panelė Užgaiduolė persigalvos, žiedą surasime.
– Bet juk…
– Gaila? Man atrodo, kad tai ją pamokys, – ponia Morison prisimerkusi nukreipė piktą žvilgsnį į lubas. – Jūsų pusseserė mums skolinga, – ji įsisprendė rankomis į klubus. – Ar suprantate, kad Dinos klausytis turėsime iki pat kovą įvyksiančių tuoktuvių?
Kai vėliau tą vakarą vilkėdama naktinius tapsėjo koridoriumi, kad pasiteirautų, ar pusseserei nieko nereikia, Merė galvojo apie žiedą. Kažin kodėl taip elgiuosi, – paklausė ji savęs ir vos neapsigręžė. Prisiminė ponios Morison virtuvėje pasakytus žodžius ir nutarė nusiraminti. Iki kovo dar daug laiko.
– Man nerūpi, – atkirto pusseserė, kai Merė užsiminė, kad ji dar spėtų susirasti žiedą. – Paduok man tą apklotą, Mere.
Merė padarė, kaip prašyta, svarstydama, kada gi Dina liovėsi dėkojusi už tokias paslaugėles. Keista, kad prieš ankstesnį apreiškimą apie tai nesusimąstė. Akimirką palaukė, bet Dina tik įsakmiai mostelėjo ranka.
– Nėra už ką, – tyliai ištarė Merė. Po to apie žiedą ji nebeužsiminė.
Dvi savaites brandinti namams skirti pyragai buvo sukrauti į dėžutes ir padėti kambarėlyje greta virtuvės. Kiti keturi pyragai atsidūrė pašte Karališkosios mylios gatvėje, kur juos iškilmingai nunešė naujieji liokajai. Nerimaudama dėl paskutinių iškeptų pyragų Merė pasiteiravo Dinos, ar ši nepersigalvojusi. Pusseserė tik mostelėjo žiedu nepapuošta ranka ir su teta Marta išėjo pro duris matuotis suknelės. Apie Reni ir Peidžo sužieduotuves sumanyta paskelbti per Naujųjų metų išvakarėse vyksiantį vakarėlį, o tam reikėjo naujos suknelės.
– Žinokis, Dina, – sumurmėjo Merė paskutinius keturis rome išmirkusius pyragus, suvyniotus į marlę, sudėtus į dėžes ir adresuotus, paduodama liokajui kartu su tikslia suma. Paskui užlipo laiptais į savo kambarį ir raukydamasi peržvelgė apgailėtiną garderobą svarstydama, ką galėtų atnaujinti iki vakarėlio. Žinojo, kad teta Marta leistų ir jai įsigyti naują suknelę, bet būtų maloniau, jei teta pati tai pasiūlytų.
Merė pažvelgė pro langą ir išvydo pašto link žingsniuojantį liokajų.
– Štai viskas ir baigėsi, – pasakė ji galvodama apie žiedą.
Bet viskas toli gražu nesibaigė.
Kitą dieną sėdėdama pašto karietoje Merė nusprendė, kad 1814 m. gruodžio 1 d., ketvirtadienį, Vapingo gatvės name prisimins ilgai. Ji vis dažniau pusryčiaudavo apačioje su ponia Morison, nes mėgo virėjos draugiją. Viršuje kartu su ja pusryčiaudavo tik dėdė Samuelis, o jam patikdavo tik žvilgtelėti į ją per laikraščio viršų, linktelėti, ir vėl panirti į puslapius. Dina keldavosi tik po dešimtos, kai atnešdavo laiškus.
Apačioje ponia Morison dažnai glaustai nupasakodavo, kas vyksta Renių ūkyje. Jei žinių nebūdavo, virėja susėdusi su Mere peržvelgdavo tos dienos patiekalus ir paskirdavo naudingų užduočių, kad Merei nebūtų nuobodu viršuje, kur gyventi patogu, bet iš jos mažai reikalaujama.
Kadangi artėjo Kalėdos, ponia Morison paskyrė jai malonų darbą sutvarkyti prieskonių spintelę. Nuo pat tada, kai prieš dvylika metų apsigyveno pas Renius, Merei kasmet tekdavo pareiga atidaryti visus kvapnius prieskonių spintelės stalčiukus, pauostyti ir nuspręsti, kurie prieskoniai jau nebetinkami naudoti, o kurie dar metus gali pabūti.
Merė kaip tik buvo atidariusi gvazdikėlių stalčiuką, kai iš kambario viršuje pasigirdo nežmoniškas riksmas. Kildama vis aukščiau ir aukščiau nata artėjo prie isterijos ribos. Merė sunerimo ir išpūtusi akis stebėjo, kaip virpa krištolinė vaza.
– Dieve mano, – ištarė ji uždarydama stalčiuką ir puldama į virtuvę, kur ponia Morison spoksojo į lubas.
Viršuje trinktelėjo durys, kitos atsidarė ir su trenksmu užsidarė, praėjo kelios akimirkos ir namo Vapingo gatvėje ramybę sudrumstė dar vienas kančios persmelktas riksmas. Ponia Morison persižegnojo, nors nebuvo katalikė.
– Gal… gal… eime viršun, – pasiūlė Merė, bet pasiūlymas buvo vangus, visai kaip paskutinio žiogo svirptelėjimas ant židinio ateinant žiemai.
Nebyliai sutarusios abi moterys liko kur buvusios. Trinktelėjo dar vienerios durys ir kažkas sudundėjo ant laiptų, nelaimės garsas aidėjo vis arčiau virtuvės.
Merė ir ponia Morison sumišusios susižvalgė.
– Ką mes padarėme? – paklausė Merė.
Triukšmui pasiekus į virtuvę vedančius laiptus jiedvi susikibo rankomis. Durims trankiai atsilapojus Merė įkvėpė, ir pro staktą vienu metu prasibrovė teta Marta ir Dina – tetos Martos akys liepsnojo, o Dina buvo išblyškusi kaip popierius.
Jei nebūtų tokia sumišusi, Merė būtų sukikenusi, nes teta Marta rankoje gniaužė Dinos ir taip retėjančius
