Tik. Niekas čia, šiaurėje, taip toli nuo kranto, nė nenutuoktų, kaip sunkiai jis užsitarnavo kapitono pareigas ir teisę dėvėti du antpečius vietoje vieno. Rosą apėmė ciniška nuotaika. Kitas kapitonas, žuvęs blokados metu, kartą kajutkompanijoje gurkšnodamas pigų romą pastebėjo:
– Kai segi du antpečius, berniokai tau į karstą bent jau įdės dar vieną patrankos sviedinį, kad greičiau nuskęstum.
Pasibaigus sandoriui užeigos šeimininkas atsuko svečių knygą ir ištiesė plunksną. Rosas ją pamirkė rašale ir pasirašė.
Pastebėjęs vardą virš savojo jis įdėmiau pažvelgė į svečių knygą.
– Merė Reni?
Užeigos šeimininkas taip pat klausiamai pažvelgė į svečių knygą.
– Ak! Atsiprašau, pone. Ji minėjo, kad vėliau pasirodys vyrukas. Atvykote anksčiau, nei maniau. Esu tikras, norėsite dalytis kambariu, – jis nusišypsojo Natanui. – O čia jūsų berniukas?
– Taip.
Vienoda pavardė užeigos šeimininkui tikriausiai suteikė drąsos kalbėti familiariau.
– Sakyčiau, jis nepanašus nė į vieną iš jūsų.
– Pone, aš… – prabilo Rosas, bet užsičiaupė, nes šeimininkas jau norėjo svečius ir suguldyti kartu.
– Tikriausiai pageidausite apsistoti viename miegamajame.
– Ne, aš…
Užeigos šeimininkas jau ėjo koridoriumi. Rosas pažvelgė į sūnų ir trūktelėjo pečiais. Žinojo turįs pakankamai įtakos ir patirties, kad sustabdytų tą vyrą vienu kapotu keiksmu – dievaži, jis daugelį metų varė siaubą leitenantams, – bet ūmai pasijuto nenorįs to daryti.
– Išsiaiškinkime, kas toji Merė Reni, – pakuždėjo jis Natanui, kuris suokalbiškai nusišypsojo. – Gal ji mums patiks.
Šeimininkas sustojo priešais uždarytas duris ir didingai mostelėjo.
– Vakarienę patieksiu čia, kapitone, – pasakė jis, paskui kaukštelėjo kulnais ir staigiai apsisuko – vaizdą gadino tik suliulėjęs vyriškio kūnas. Rosas žinojo, kad šiuo metu su Natanu geriau nesusižvalgyti.
Kol jis dvejodamas stovėjo, Natanas pasibeldė į duris.
– Pone Baraklou? Jūs ankstyvas, – iš kitapus durų pasigirdo balsas ir skubūs žingsniai.
Tiksliau, jam pasirodė, kad ji taip pasakė, nes kalbėjo su ryškiu, sodriu akcentu. Žvilgtelėjęs į sūnų Rosas suvokė, kad Natanas nieko nesuprato.
Merė Reni atidarė duris. Rosas pasijuto žvelgiąs į dailų veidą ir nevalingai aiktelėjo.
Jis tik skubriai ją nužvelgė, nes spoksoti būtų nemandagu. Gyvendamas jūroje išmoko greitai vertinti padėtį. Per trumpą akimirksnį, tą pauzę tarp Ugnis! ir Užtaisyt! jis nužvelgė nuostabius kaštoninius plaukus ir žalias akis, kurios jam priminė vieną įlanką netoli Neapolio. Merės Reni žvilgsnis buvo atviras, tiesus ir neįtarus. Labiausiai jį sužavėjo strazdanos ant jos nosies.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
