tion>Pirmas skyrius
Pamačiusi jį Alisa vos neatsisakė savo sumanymo ir buvo benusprendžianti, kad visas šis reikalas – beprotiškas ir labai pavojingas. Ji jau ketino išvykti anksčiau, kol prabangus labdaros pokylis dar neprasidėjo, bet galvodama apie savo pamišėlišką planą kelias sekundes užtruko. O tada minia priešais ją šiek tiek prasiskyrė padarydama taką, kuris vedė tiesiai prie aukšto tamsiaplaukio vyriškio kitoje salės pusėje.
Alisai užėmė kvapą, ji nusibraukė nuo veido užkritusius šviesius plaukus norėdama geriau į jį įsižiūrėti ir dar labiau išpūtė akis. Jis buvo…
– Nuostabus… – Žodis nevalingai išsprūdo jai iš lūpų ir tyliai nusklendė perkaitusiu oru.
Vyras kitoje salės pusėje atrodė visai kitoks, kone kaip ateivis. Jis smarkiai išsiskyrė iš kitų, atrodė tarsi didžiulis juodas erelis tarp pulko puikių žėrinčių povų. Taip pat paukštis, bet visai nepanašus į kitus.
Toks skirtumas prikaustė Alisos žvilgsnį ir ji negalėjo atitraukti nuo jo akių. Ji net sustingo su taure šampano pusiaukelėje prie burnos, negalėdama užbaigti judesio.
Jis buvo stulbinamas. Kitaip negalėtum pasakyti. Aukštas ir tvirtas, lieso galingo stoto, apsirengęs elegantišku madingu vakariniu kostiumu, su kuriuo vis tiek atrodė kaip laukinis, kuriam netinka elegantiškas šilkinis kostiumas ir pernelyg balti marškiniai. Kaklaraištis buvo paskubomis, nekantriai atlaisvintas ir dabar kabėjo ant kaklo, o viršutinė marškinių saga atsegta, tarsi jam trūktų oro. Plaukai kur kas ilgesni už kitų čia esančių vyrų, jie priminė galingo liūto karčius. Iškilūs skruostikauliai virš liesų skruostų, ilgos juodos blakstienos slėpė liepsnojančias akis, kurios įdėmiai apžvelgė salę, lengva šypsena jausmingose lūpose buvo užuomina į šaltą pašaipą, o ne nuoširdumo ženklas.
Kaip tik todėl vyras ir atrodė tobulas. Silpnas, tačiau akivaizdus ženklas, kad jis, kaip ir ji, visiškai čia nepritampa. Žinoma, Alisa abejojo, jog ir jis buvo priverstinai išstumtas į viešumą kaip ji. Tėvas primygtinai reikalavo, kad šįvakar ji atvyktų čia, nors Alisa mieliau būtų pasilikusi namie.
Užuot ištisas dienas tūnojusi toje skurdžioje ir ankštoje dailės galerijoje, tu privalai kur nors išeiti, – pareiškė jis.
Man patinka leisti laiką galerijoje! – atšovė jam Alisa. Gal tai ir nėra jos svajonių darbas, bet užsidirba pragyvenimui, be to, ji gali atsikvėpti nuo įtampos namuose, nes motinos liga slegia visus kaip juodi debesys.
Tu niekada su niekuo nesusipažinsi, jeigu nedalyvausi visuomeniniame gyvenime.
Tas niekas – tai Markas Kavanagis, ironiškai pagalvojo Alisa. Vyras, kuris pastaruoju metu savo nepageidaujamu dėmesiu ir nuolatiniais vizitais pavertė jos gyvenimą pragaru, jis pasiryžęs prisikalbinti ją už jo ištekėti. Markas netgi pradėjo lankytis skurdžioje ir ankštoje dailės galerijoje, taigi ji visai nebeturi ramybės. Ir štai neseniai jos tėvas kažkodėl nusprendė, kad santuoka dukrai bus geriausia išeitis.
Nors yra tavo viršininko sūnus ir įpėdinis, man jis nepatinka, – paprieštaravo Alisa, tačiau buvo akivaizdu, jog tėvas to nė girdėti nenori. Tiesą sakant, jis nespaudė jos sutikti su Marko pasiūlymu, bet ir taip aišku: įsitikinęs, kad jai neįtiks ir joks kitas.
Galiausiai pailsusi, jausdamasi puolama ir spaudžiama Alisa ryžosi šįvakar atvykti į pokylį ir pasinaudojusi šiuo renginiu išsisukti iš keblios padėties, kurioje atsidūrė. Ir štai, kitoje salės pusėje iš kažkur atsirado šis nepažįstamasis.
Žinoma, jis nesijaučia ne savo rogėse – ne taip kaip ji. Vyriškis ūgiu, stotu ir puikiais drabužiais išsiskiria iš visų, o jo veido išraiška rodo, kad jam nesvarbu, ką apie jį galvoja kiti. Tai jam teikia pranašumo, būtent tokio partnerio Alisa tikėjosi šįvakar.
Taip sakant, nusikaltimo bendrininko.
Kai ši mintis šovė jai į galvą, regis, ji pasiekė ir vyrą kitapus salės. Tarsi pajutęs pavojų jis įsitempė ir ėmė stebėti aplinką. Galva su liūto karčiais staiga pasisuko ir jųdviejų žvilgsniai susitiko.
Atrodė, kad tuo metu, kai jųdviejų akys susidūrė, žemė pakrypo ir susvyravo, Alisa atsirėmė ranka į sieną, kad nepargriūtų.
Pavojus!
Šis žodis staiga pervėrė jai smegenis priversdamas iš panikos prikąsti lūpą, bet jis kėlė ir jaudulį. Alisa troško kaip nors padaryti galą per daug atkakliam Marko persekiojimui; būtų puiku, jeigu drauge ji galėtų patirti ir šiek tiek malonumo. Nors žodis malonumas vargu ar tinka tai sumaiščiai, kurią šis vyras joje sukėlė, apibūdinti.
Dėl tokio nuožmaus akių kontakto Alisa nežymiai krūptelėjo ir iš sujudėjusios taurės ant ryškiai mėlyno šilko suknelės ištiško blyškūs žėrinčio skysčio lašai, palikdami drėgnas išsidriekusias dėmes.
– O ne!
Savo mažoje sidabraspalvėje rankinėje Alisa turėjo nosinaitę, bet viena ranka siekdama jos, o kita mėgindama išlaikyti taurę ji tik dar labiau apsunkino padėtį. Nepatogiai spausdama pirštais laibą taurės kojelę ji vos nenumetė rankinės ant grindų. Beviltiškai stengdamasi ją sulaikyti Alisa dar labiau pasilenkė ir vėl šliūkštelėjo vyno ant krūtinės gilioje suknelės iškirptėje.
– Leiskite padėti.
Balsas buvo ramus, tylus ir švelnus tarsi šilkas, labai raminantis. Alisai vos užteko laiko susivokti, jog jis žemas ir vyriškas, su nuostabiu akcentu, kai ilgos, stiprios įdegusios rankos paėmė iš jos plono stiklo taurę, sidabraspalvę rankinę ir padėjo ant artimiausio stalelio. Tada nepažįstamasis pagriebė nepriekaištingai baltą servetėlę, papurtė ją, kad išsilankstytų, ir prispaudė jai prie liemens sausindamas ant suknelės išsiliejusį vyną.
– A-ačiū.
Alisa nervinosi dėl kvailo silpnumo kojose ir mėgino susitvardyti. Bet kad ir kaip stengėsi, vis tiek nerangiai svirduliavo su aukštakulniais bateliais, kurių nebuvo pratusi avėti.
– Laikykitės.
Šį kartą balsas suskambo visai arti, beveik prie pat ausies. Galbūt todėl, kad jis liovėsi sausinęs dėmes ir dabar laikė ją stipria ranka nutvėręs už riešo.
– Dėkoju.
Alisai palengvėjo išgirdus, jog jos balsas jau stipresnis, ryžtingesnis, ir ji vėl atgavo pusiausvyrą. Pagaliau galėjo stovėti tiesiai, pakelti galvą ir pažiūrėti jam į akis.
Bet ir vėl vos neprarado sunkiai atgautos pusiausvyros, kai pažvelgė į neįtikėtinai mėlynas akis, kurios buvo gilios, ryškios ir tviskėjo nelyginant Viduržemio jūra vidurdienį plieskiant saulei.
Aukštas, tamsiaplaukis jaudulį keliantis vyras, kurį Alisa ką tik matė kitoje salės pusėje, dabar stovėjo šalia jos. Jis užstojo šviesą ir visus kitus, esančius pokylių salėje. Atrodė, kad jis apgaubė ją savo kūno šiluma, jo odos ir kažkokio aštraus odekolono kvapų mišinys veikė tarsi malonūs kerai, Alisa apsvaigo, jai pradėjo suktis galva.
– Jūs…
Šį kartą jai pakako proto išlaisvinti riešą iš jo gniaužtų ir įsikibti jam į parankę, kuri buvo visai arti. Po šilkinio kostiumo rankove Alisa pajuto tvirtus kaulus, stiprius įsitempusius raumenis ir ūmai ją užplūdo karštis, užliejo aistros banga, kuri degino nervus grasindama tuojau pat ištirpdyti ką tik atgautą pasitikėjimą.
– Aš… – patvirtino vyriškis, tą vienintelį keistai dviprasmiškai nuskambėjusį žodį palydėdamas kreiva šypsena. Jis perėmė
