įspūdingą tamsiaplaukę galvą ir švelniai liesdamas garbanotais plaukais jai skruostą nepažįstamasis susikaupęs valė vyno dėmes. Jis buvo taip arti, jog turėjo girdėti stiprų jos širdies plakimą, pastebėti, kaip padažnėjo kvėpavimas ir kaip keičiasi odos spalva. Dabar jis servetėle šluostė iškirptės kraštą, tą vietą, kur mėlynas šilkas susilieja su kremine paraudusia oda, braukė blizgančius vyno lašus, užtiškusius jai ant krūtų.
Jis tai darė švelniai, beveik subtiliai, tačiau jo elgesys kažkodėl atrodė panašus į pasikėsinimą, nes buvo per daug intymus tokiomis aplinkybėmis. Jis elgėsi per daug intymiai.
– Manau, jau pakaks…
Alisa norėjo nusisukti, nublokšti nuo savęs jo rankas, taip ją sukrėtė prisilietimai net per suglamžytą iškrakmolytą lininę servetėlę. Bet drauge ji troško daugiau tokių prisilietimų ir arčiau odos.
Ji norėjo ką nors pasakyti, tačiau bijojo, jog jeigu nebus atsargi, gali pasakyti ne tai, ką reikia. Ištarti žodžius, pakuždėtus primityvaus moteriško instinkto: maldauju dar, kurie pavojingai sukosi ant liežuvio galo.
– Dėkoju… jau viskas gerai.!
– Ir aš taip manau.
Vyriškis vis dar stovėjo taip arti, kad nuo jo šilto kvėpavimo judėjo jos šviesios garbanėlės prie ausies. Pagaliau jo ranka liovėsi lėtai ir švelniai braukyti, atsitraukė nuo jos kūno ir suglamžiusi servetėlę numetė ant stalo.
– Taigi dabar mes galime pradėti viską iš naujo.
Jo žodžiuose, ištartuose su nuostabiu akcentu, galėjai girdėti šypseną, kuri šmėžavo lūpų linkyje. Tačiau gilios mėlynos akys žvelgė šalčiau, vertinamai, dėl to Alisa pasijuto nejaukiai, tarsi mėginys, padėtas po mikroskopo stikleliu.
– Na, greičiau jau tiesiog pradėti.
Nepažįstamasis visiškai atsitiesė ir tik tada Alisa pamatė, koks jis aukštas. Kol susilenkęs valė jos suknelę ir odą, ji negalėjo tiksliai nustatyti jo ūgio: akivaizdu, kad maždaug septyniais centimetrais už ją aukštesnis, nors ji avėjo batelius su dešimties centimetrų kulniukais.
– Aš esu Darijus Oliveras, – tarė jis tiesdamas ranką oficialiam pasisveikinimui, kuris atrodė labai juokingas po tokių neįtikėtinai intymių akimirkų, kurias jie ką tik patyrė. Jo balsas nuskambėjo keistai šiurkščiai, tarsi būtų kalbėjęs perdžiūvusia gerkle.
– Alisa Gregori… – Ji pasekė jo pavyzdžiu, bet vos pajėgė ištarti žodžius, o liežuviu persibraukusi per staiga sukepusias lūpas pamatė, kaip jo mėlynos akys įdėmiai stebi tokį išdavikišką judesį. Alisa būtų galėjusi prisiekti, kad šios dailios burnos kampučiai kiek kilstelėjo, ir jai pasirodė, jog tokia šypsena gali nušvisti tigro snukyje, kai šis supranta, kad elnias, į kurį jis žvelgia, dreba iš baimės, nes žino apie jo buvimą.
Tačiau ši mintis iškart išgaravo jai iš galvos, kai Darijus paėmė jos ranką ir paspaudė stipriai, šiltai ir baugiai jaudinamai. Atrodė, dar niekada niekas nelaikė jos rankos. Bent jau niekada nenudegino taip smarkiai nuo prisilietimo. Karštis liejosi iš kiekvieno sąlyčio taškelio, kaitino jai nervus ir pasiekė patį jos moteriškumo centrą. Pojūčiai ir jų sukelti troškimai neabejotinai buvo nemoralūs, nederami tokioje viešoje vietoje, juo labiau sužadinti vyro, su kuriuo ji ką tik susipažino.
Šiaip ar taip, to ji dar niekada nepatyrė. Niekada taip greitai nepajuto tokios stiprios traukos prie visai nepažįstamo vyro.
Na, dabar ji bent jau žino jo vardą. Aišku, Alisa buvo girdėjusi apie Darijų Oliverą. O kas negirdėjo? Jo vynuogynai ir aukštus apdovanojimus laimintys vynai garsėja visame pasaulyje.
– Alisa… – ištarė jis. Vartydamas liežuviu tris skiemenis pasakė jos vardą tokiu tonu, kad šis nuskambėjo labai neįprastai ir geismingai, tai priminė glamonę. Tačiau jo žvilgsnis vis dar nederėjo prie ramaus balso. Ryškiai mėlynų akių žvilgsnis paaštrėjo, akimirką keistai susitelkė, paskui veidas vėl atsipalaidavo ir jis trumpai akinamai nusišypsojo.
Alisa Gregori. Šis vardas aidėjo Darijaus galvoje. Tai ji ir yra panelė Alisa Gregori. Jam sakė, kad ji turi būti pokylyje. Tai buvo vienintelė priežastis, dėl kurios jis taip ilgai iškentė šiame nuobodžiame renginyje, nors jam buvo visai smagu stebėti kitus svečius, žiūrėti į jų dirbtines šypsenas ir oro bučinius, kai nereikia prie žmogaus prisiliesti ir kurie nieko nereiškia.
Dar visai neseniai jis net nebūtų galėjęs peržengti šio namo slenksčio, ką jau kalbėti apie bendravimą su šia tituluotų turčių minia. Jeigu būtų pabandęs, jam neabejotinai būtų parodę duris. Greičiausiai užpakalines. Tas duris jis gerai pažinojo, kai buvo atsakingas už Korečio vyno gamyklos produkcijos pristatymą. Tai buvo jo pirmoji darbovietė ir kelias į sėkmę.
Galbūt jį tik todėl priėmė, kad jis buvo Henrio Kavanagio nesantuokinis sūnus, nors tėvas jo niekada nepripažino. Vien nuo šios minties Darijus pajuto nemalonų skonį burnoje. Jeigu jis kada nors to ir tikėjosi, šįvakar tokia mintis išgaravo iš galvos. Šiandien jis yra čia – pripažintas ir laukiamas kaip Darijus Oliveras, labai derlingų Toskanos vynuogynų savininkas, eksportuotojas vynų, dėl kurių rungiasi turtingieji ir galingieji, norėdami turėti jų ant stalų tokiuose pokyliuose kaip šis…
Vyras, kuris pats susikrovė turtus. O pinigai, žinoma, lemia viską.
Bet ne dėl to šįvakar jis čia atvyko. Ne, Darijus norėjo susipažinti su viena moterimi – su šia moterimi.
– Labas vakaras, Alisa Gregori, – jam prireikė pastangų, kad suvaldytų savo balso toną, kuriame jį užplūdęs pasitenkinimas buvo sumišęs su nuostaba.
Darijus tikėjosi, jog ji bus graži. Markas tokiame didžiuliame visuomeniniame renginyje kaip šis tikrai nepasirodytų su moterimi, prastesnės išvaizdos nei aukščiausio lygio supermodelis, nors ji ir būtų tituluota – abiem Kavanagiams, tėvui ir sūnui – teisėtam sūnui – tai buvo labai svarbu.
Tačiau Alisa Gregori visai nepanaši į kitas Marko merginas. Ji aukšta, šviesiaplaukė, graži – jos visos buvo tokios. Tačiau ši kažkuo skyrėsi nuo jų. Atrodė ypatinga.
Alisa gerokai natūralesnė nei tos išdažytos lėlytės, su kuriomis Markas mėgo fotografuotis. Be to, ji moteriškų formų – natūralių, ne silikonu padidintomis krūtimis, kaip priešpaskutinis Marko metų modelis. Kol šluostė vyną nuo jos kreminės odos gilioje iškirptėje, merginos pulsas padažnėjo ir Darijus pajuto, kad kelnės pasidarė nepatogiai ankštos. Jos kūno kvapas, susimaišęs su sodriais gėlių aromato kvepalais, atsklidęs nuo odos apgaubė jį kvapniu debesiu ir jam apsisuko galva. O kai mažas žvilgantis vyno lašelis nuriedėjo į blausų griovelį tarp krūtų, Darijui burna išdžiūvo tarsi pergamentas, tad prieš ištariant savo vardą, pirma teko sukaupti jėgas ir nuryti gerklėje įstrigusį gumulą.
Jis tik per plauką nepasirodė esąs visiškas kvailys, kai sveikindamasis per ilgai palaikė jos švelnią ilgapirštę ranką. Šypsena, pasirodžiusi jos lūpose, suvirpėjo ir Darijus pajuto, kaip įsitempė jos pirštai, tarsi juodu balansuotų ant bedugnės krašto.
– Atleiskite…
– Labas, Darijau…
Žodžiai,
