nepasakyti tiesos.
– Nejaugi? – Alisa šiek tiek atlošė šviesiaplaukę galvą, įrėmė žalias akis jam į veidą ir tarp surauktų antakių susimetė raukšlelė.
– Bet jūs, žinoma… tai žinojote. – Darijus nusišypsojo jau daug natūralesne šypsena, todėl anksčiau, nei jos lūpos atsakydamos išsilenkė, jis pajuto blykstelint abipusio supratimo kibirkštėlę.
– Tikrai?
Ji ketina išsisukti. Tai jis suprato iš kandaus klausimo ir iš to, kaip staigiai, su iššūkiu ji kilstelėjo smakrą, suspaudusi putlias geismingas lūpas. Alisa nori paneigti šią stulbinamą, liepsningą abipusio supratimo kibirkštėlę, kuri įsižiebė jiems būnant priešingose didžiulės salės pusėse, tuo metu, kai jųdviejų akys susitiko. Kibirkštėlę, kuri paskatino jį veikti, pastūmėjo prie jos anksčiau, negu jis spėjo susivokti, kas atsitiko, ir liautis taip neįprastai elgtis. Darijus buvo ne iš tų vyrų, kurie veikia impulsyviai, jis niekada nežengė neapgalvoto žingsnio. Viskas būdavo apmąstyta iki mažiausios smulkmenos, sudėti visi taškai. Tuo jis garsėjo. Dėl to pelnė gerą vardą ir susikrovė turtus: padėjo gebėjimas susitelkti, ypatingas dėmesys smulkmenoms.
O štai dabar jis stovi priešais moterį, kurią pamatė iš kito salės galo, nes kitaip pasielgti nesugebėjo.
Jis net negali pasiteisinti, kad tai ta pati moteris, kurios ieškoti čia ir atvyko. Kai žengė pirmuosius žingsnius link jos, Darijus dar nenumanė, jog ji yra Alisa Gregori.
Tą patį jautė ir ji. Tai atsispindėjo Alisos veide, kai norėdama gurkštelėti vyno ji juo paspringo. Darijus tuo neabejojo…
– Ar tikrai? – ji vėl metė iššūkį.
Nusukusi nuo jo žalias akis Alisa greitai žvilgtelėjo į dešinę, į didžiulę arką, pro kurią net tokį vėlyvą metą nepaliaujama srove į perpildytą šokių salę plūdo nauji svečiai. Ši mergina tikriausiai galvoja, kaip pasprukti. Nuo minties, kad bailumas gali paskatinti ją neigti tiesą, Darijui pašiurpo oda.
Staiga ji nurimo, atsisuko ir vėl pakėlė galvą.
– Taip, žinojau, – ryžtingai, tvirtai ir truputį įžūliai prisipažino Alisa. – Jeigu jūs nebūtumėte priėjęs, tai būčiau padariusi aš.
Prisipažinimas buvo toks netikėtas, kad Darijui pasirodė, jog pasaulis pasviro ir kažkas nutiko, nes moteris, kurią jis ką tik pamatė pirmą kartą, staiga dingo ir ją pakeitė kita – identiškos išvaizdos, bet visai kitokia.
– Ką gi, tęskite, – paerzino ji kitaip sužibus akims. – Kodėl jūs atėjote prie manęs?!
Geras klausimas. Į kurį, velniai rautų, jis neturi atsakymo, nes smegenys staiga pavirto klampyne, ką jau kalbėti apie viso kūno reakciją, kuri kėsinosi sujaukti mintis.
Jam velniškai pasisekė, kad Alisa Gregori, kurios ieškoti jis čia ir atvyko, yra ta pati patraukli jauna moteris, įsmeigusi į jį žvilgsnį pilnutėlėje salėje, o kai jų akys susitiko ir akimirksniu trenkė žaibas, žvilgsniu tyliai pakvietusi jį prisiartinti. Dabar, kai jis čia…
Tuo metu akies krašteliu Darijus pastebėjo kažkokį bruzdesį ant laiptų ir pamatė išpuoselėtą šviesiaplaukę galvą, kurią kaipmat atpažino. Markas galiausiai pasirodė. Ir priminė Darijui, ko jis pats čia atvyko: pokyliui dar nepasibaigus ketino sužlugdyti Marko sumanymą pristatyti tėvui tituluotą marčią. Laikas grįžti prie A plano. Nors, jeigu pasiseks, jis drauge galėtų imtis ir naujo B plano.
– Aš noriu pakviesti jus šokti.
Kuri moteris jam atsakytų? Nejaugi Alisa Gregori jam atsakys, kad ir kaip bus nusiteikusi?
– Mielai.
Alisa tikrai buvo visai kitokia, o tai labai trikdė. Savo šypsena ji galėjo apšviesti salę, varžydamasi su aukštai palubėje kabančiais didžiuliais žėrinčiais sietynais. Ir vis dėlto joje buvo kažkas keista, kažkas nelabai panašu į tiesą. Kažkas per daug ryšku ir per daug nuostabu.
Tiesiog per daug.
Jeigu kaip tik tai ji norėjo jam pasiūlyti, jis pasiruošęs priimti. Tai atitiko jo planą. Po galais, tai sutapo su tuo, ko jis norėjo, bet Darijui buvo sunku prisiminti, ką jis suplanavo, nes tai, ko norėjo, pulsavo jo galvoje kaip tvinkčiojantis galvos skausmas.
– Mielai pašokčiau.
Alisa ištiesė ranką ir jam neliko nieko kito, tik ją paimti. Jie pasuko link šokių aikštelės ir išėjo į atvirą vietą. Grojo lėtą valsą, bet tai truko tik kelias akimirkas. Juodu spėjo užimti reikiamą padėtį, jis apkabino ją per liemenį, tada muzika nutilo ir šokis baigėsi.
– Štai… – Linksmai nužvelgusi jų susikabinusius pirštus ir deramai uždėtas rankas Alisa nusijuokė. Tačiau net nesujudėjo, nemėgino išsivaduoti iš glėbio. Stovėjo kaip stovėjusi, tik pakėlusi skaisčiai žalias it smaragdai akis žiūrėjo į jį. – Aš vis tiek noriu šokti…
Darijui šokiai buvo nė motais. Bet jeigu ji ketina pasilikti taip kaip dabar, susikabinusi su juo rankomis, o jai kvėpuojant jis galės matyti besikilnojančias jos krūtis, stebėti, kaip keičiasi skruostų spalva, palenkęs galvą įkvėpti šilto švelnaus jos kūno kvapo, tai pirmas jis neatsitrauks. Todėl Darijus stovėjo ir laukė.
Laimei, kitas šokis taip pat buvo valsas ir Alisa, kelias sekundes skaičiavusi taktą, pradėjo žingsniuoti ir siūbuodama nusivedė jį su savimi. Ji šoko be galo lengvai, vos liesdama kojomis grindis, tarsi nešama vėjo.
Aš vis tiek noriu šokti…
Jos pačios ištarti žodžiai aidėjo Alisos galvoje, bet vargu ar ji suprato, ką jie reiškia. Šią akimirką jautėsi taip, tarsi jos protą būtų netikėtai užtvindžiusi begalė pojūčių, jie gaudė ir švilpė galvoje.!
Ji ne šiaip norėjo šokti. Alisą užvaldė neįveikiamas troškimas šokti su šiuo vyru, jausti jo rankas ant savo kūno. Ir tai neturėjo nieko bendro su sumanymu, kuris kilo jos galvoje, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Beprotišku sumanymu susirasti ką nors, kas padėtų atsikratyti Marko, sustabdytų jo įkyrų persekiojimą, nes niekas daugiau nepadeda.
Bet tai, kas dabar vyko, neturėjo nieko bendro su tuo planu. Tai buvo susiję tik su Darijumi Oliveru ir su tuo, koks jis yra. Su vyru, kuris išmušė ją iš pusiausvyros tą pačią akimirką, kai ji pirmą kartą jį pamatė. Nuo tada Alisos protas jos nebeklausė.
– Darijus… – ištarė ji ir pajuto, kad jo vardas skamba keistai, stringa lūpose. Bet šokio muzika jį prarijo. – Darijus… – pabandė ji dar kartą šiek tiek garsiau.
Tamsiaplaukė galva palinko, mėlynos akys pažvelgė į jos akis ir pralaužė jos apsauginius sluoksnius: Alisa jautė viską, kiekvieną prisilietimą, kiekvieną judesį, šiltą jo kvėpavimą, kuris neįprastai ir jaudinamai kedeno jai plaukus. Ji nesuprato, kaip judina kojas, tiesiog iš įpročio ėjo šokio žingsniu ir neatitraukdama akių žiūrėjo į jį.
– Jūs gerai šokate, – išspaudė pro dantis Alisa. Žodžiai buvo neaiškūs, ištempti ir padriki. – Net labai gerai, – pridūrė ji ir greičiau pajuto, nei išgirdo jo krūtinėje
