nužvelgė paklusniai prie Lapės išsirikiavusius vakarėlių lankytojus, nekantriai laukiančius eilėje, kada galės patekti į populiarų klubą, ir papurtė galvą. Jam pasidabinimas apsiribojo džinsais ir baltais marškiniais, paraitytomis rankovėmis… be to, į klubą lankytojus leido ne pagal išvaizdą – nebent buvai blondinė, juosmenį siekiančiais plaukais, didele iškirpte ir iš pažastų dygstančiomis kojomis, – o pagal pasipūtimo lygį…
Robiui jo netrūko.
Jis sugavo apsauginio žvilgsnį, galva parodė į duris ir tas linktelėjo. Gali eiti be eilės. Virvelei pakilus, apsukriai vyrukui į delną įbruko banknotą ir nusikeikė – suvibravo telefonas. Atsitraukęs nuo durų pirštu užsikimšo vieną ausį ir atsiliepė.
– Robi, čia Geilė.
– Labas, sraige, – dešimčia metų už jį jaunesnei sesei dabar buvo dvidešimt dveji. Ji buvo geriausias dalykas jo gyvenime. – Kas naujo?
– Nieko… tiesiog paskambinau. Ką veiki?
– Tuoj eisiu į klubą.
– Su kuo nors susipažinai? – paklausė Geilė.
– Aš čia mažiau nei dvi dienas! – atšovė.
– Mieste gimęs, mieste augęs mano broliukas įsitempęs, – paerzino Geilė. Robis pavartė akis.
– Sidnėjuje neturiu nei laiko, nei noro, – atrėžė jis.
Pasigirdo spigus sesers juokas.
– Ar rėkimo mačas su Saskija tave atšaldė? Sprendžiant iš to, kaip pabėgo, jai labai nepatiko, kai pasakei, kad jos galiojimo laikas baigėsi.
– Dieve, Geile! Galiojimo laikas?
– Sakau, ką matau. Niekada neperžengi trijų mėnesių romano ribos. Jos laikas baigėsi.
Robis nebuvo taip apsėstas matematikos kaip jo sesuo, bet paskaičiavo. Taip, po trijų mėnesių viskas baigėsi. Saskijai pradėjus kelti triukšmą dėl santykių įteisinimo ir spintelės jo miegamajame, jis atšalo, o kai jo vonios spintelėje atsirado dėžutė tamponų, nusprendė, kad metas rišti. Vis tiek su ja neįsivaizdavo ilgalaikių santykių…
Neįsivaizdavo jų su niekuo.
– Vieną dieną sutiksi tokią, kuri atims žadą, – įspėjo Geilė.
Robis tuo abejojo, bet prisiminęs, kad lengviausia atbaidyti seserį nuo savo meilės reikalų pasiteiravus apie josios, tarė:
– Ar vis dar susitikinėji su tatuiruočių meistru? Ar jis uždirba bent kinui?
Geilė atsiduso.
– Koks tu gudrus, bet nenukreipk kalbos.
– Gaila, nepavyko. Tik šįkart nedaryk kvailysčių, mieloji.
Jie abu matė, ką gali meilė, tačiau į santykius žiūrėjo labai skirtingai. Jai atrodė, kad gyvenimo meilė su laiminga pabaiga laukia už kampo, o jis žinojo, kad pasitikėti galima tik vienu žmogumi – savimi.
Jiedu vienas kitą dievino, tačiau meilės reikaluose vienas kito sprendimų nesuprato.
– Kiek laiko būsi Sidnėjuje? – paklausė Geilė. – Be tavęs namas kaip morgas.
– Mėnesį… gal šešias savaites, – atsakė Robis. – Neleisk ponui Kūno Menui įsikraustyti, kol manęs nėra.
Sesuo vėl nusijuokė.
– Verčiau kraustysiuosi pas jį… Myliu, iki!
Robis pažvelgė į temstantį telefono ekraną ir papurtė galvą. Geilė skambino tik norėdama paerzinti ir pakelti kraujospūdį. Na, toks jaunėlės sesers darbas.
Jis pažvelgė į laikrodį… dešimta vakaro, vadinasi, namie antra dienos. Sraigė grįžo namo po rytinių paskaitų ir nuobodžiavo. Kas geriau išvaiko nuobodulį nei šaipymasis iš brolio meilės reikalų?
Žengdamas į klubą Robis nusprendė, kad kerštas bus saldus ir gėdingas. Toks jo kaip vyresnio brolio darbas.
Vos triukšmui užliejus ausis ir į veidą tvokstelėjus klubo kvapui – alkoholio, kvepalų ir prakaito aromatų mišiniui, kuris buvo toks tirštas, kad nors kirvį kabink, – Robis paklausė savęs, ką čia veikia. Nepaisant to, kad vis dar buvo pavargęs po ilgo skrydžio iš Johanesburgo užvakar – jam būtinai reikia išmokti numigti lėktuvuose – ir fakto, kad pastaruosius mėnesius kasdien dirbo po šešiolika valandų, nekentė klubų.
Per daug garso, per daug žmonių, merginos pernelyg nuspėjamos, atkaklios ir per jaunos. Gal jis ir senamadiškas, tačiau mėgo truputį pakovoti. Be to, jam jau trisdešimt dveji. Leisdamas laiką su sesers amžiaus mergaitėmis jautėsi kaip senas gašlūnas.
Robis patraukė sau nuo užpakalio kažkieno ranką ir ignoruodamas pasiūlymą iš kairės nužvelgė barą. Jis susiras naująją viešųjų ryšių specialistę, atsiprašys, grįš į išnuomotą butą ir kris į lovą be gyvybės ženklų.
Ranka persibraukė savo trumpas, tamsiai rudas garbanas ir prisimerkė prieblandoje. Eimės paieškos šiame beprotnamyje gali virsti košmaru, – tačiau sulig šia mintimi kišenėje suvibravo telefonas. – O gal ir ne, – pagalvojo skaitydamas žinutę.
Prie įėjimo suk į kairę ir eik iki galo. Staliukas kampe.
Telaimina Dievas technologijas. Robis nusišypsojo, įsikišo mobilųjį atgal į džinsų kišenę ir nuėjo pagal nurodymus.
Prie staliuko vien moterys… ačiū Dievui, ne per jaunos, bet sprendžiant iš butelių ir taurių ant stalo, ne kovotojos už blaivybę. Pribaikit mane greičiau. Vienas alaus, pusė valandos ir jis keliaus namo.
Reikia pripažinti, kad moterys buvo išvaizdžios. Būreliui vadovavo savimi pasitikinti ir nepriekaištingai atrodanti Eimė. Šalia buvo jos kolegė, kurios vardo jis neprisiminė, ir jos asistentė. Tos vardo taip pat neprisiminė. Kitų dviejų išvis nepažino. Į berniukišką blondinę, kuri mėtėsi aistringais žvilgsniais su kažkuo prie baro, jis nekreipė dėmesio, tačiau žvilgsnį patraukė moteris kaštoniniais plaukais staliuko kampe su kokteilio taure rankoje. Atviras Odrės Hepbern žvilgsnis bet kurį vyrą paverstų urviniu žmogumi.
Moterie, aš tave saugau. Atsigulk. Padarysiu tave laimingą. Urgzt. Urgzt.
Jam teko pažinti daug moterų – už tai galit paduoti į teismą… jam per trisdešimt, jis visą gyvenimą buvo vienišas – ir iš patirties žinojo, kad laukinukės, paklydėlės, romantikės ir bejėgės moterys paprastai padarydavo daugiausiai žalos.
Robis patyrė, kad moterys retai būna tokios, kokiomis dedasi esančios. Tiesą sakant, žmonės retai būna tokie, kokiais dedasi.
Eimė pašoko ant kojų.
– Robi, jėėj, tu jau čia!
Taip. Jėėj.
– Jau pažįsti mano
