tuoj pat nusuko akis į barą. Robis viduje nusišypsojo. Kažkam, jei šį vakarą sužais teisingai, pasiseks.
Eimė palietė jo riešą patraukdama dėmesį.
– O čia mano sena draugė Vila. Vila, čia Robis Hensonas.
– Pristatei mane kaip seną raganą, Eime, – pasiskundė Vila ir pakėlė į jį pilkai žalias akis. – Labas.
– Labas.
Robis atsisėdo į laisvą vietą šalia jos ir nužvelgė šaltą kaip ledas alaus butelį priešais. Jo mėgstama rūšis.
Jis kilstelėjo antakį.
– Čia man?
– Taip.
Eimė pastūmė jam butelį ir taurę. Nekreipdamas dėmesio į taurę paėmė butelį, pakėlė prie lūpų ir užsivertė. Vienas alaus, pusė valandos ir jis dings…
– Robis turi sporto įrangos ir drabužių parduotuvių tinklą pietų Afrikoje, Vila. Greit turės ir sporto klubus. Jis ieško frančizių, nori atidaryti parduotuvių filialus visame pasaulyje, o sporto klubai iš pradžių bus Sidnėjuje, Perte ir Melburne.
– Drąsu, – burbtelėjo Vila. – Ypač su klubais, nes rinką užpildę Sveikatingumo guru. Be to, jie pradėjo supirkinėti visus smulkesnius klubus, kad neturėtų konkurentų.
Robis nuleido butelį, įdėmiai ją nužvelgė ir nustebęs atsisuko į besikvatojančią Eimę.
– Oi, ji ne tik graži, – tarė Eimė.
Įdomu…
Tačiau Vila dar nebaigė.
– Reikia turėti kietus kiaušus, kad ryžtumeisi stoti prieš du konkurentus, kurie jau seniai sukasi šiame versle ir spėjo tapti australiškais sveikatos ir stiprybės sinonimais. Ką jau kalbėti, kad vienas iš jų yra Australijos akcijų biržos sąraše. Ketinu įsigyti jų akcijų, kai tik jomis pradės prekiauti… – gudrutė dirstelėjo į savo laikroduką. – Po šešių savaičių.
Robis bukai stebėjo, kaip ji pasiremia ranka smakrą ir suklapsi blakstienomis.
– Žinai ką, Eime? Aš pati norėčiau kietų kiaušų. Kur man juos gauti?
Eimė atsilošusi nusikvatojo.
– Vila, kiek Klykiančių orgazmų tu išgėrei?
Vila nužvelgė taurių eilę priešais ir suskaičiavo.
– Keturis netikrus ir nė vieno tikro.
Jiedvi susižvalgė ir vėl pratrūko kvatotis.
O, Dieve, girtų moterų humoras. Apie orgazmus. Jis pasiduoda. Nors reikėjo pripažinti, jos juokėsi nuoširdžiai, nesimaivydamos. Taip juokėsi tik geros draugės, skaitančios viena kitos mintis. Robis nejučiomis ir pats nusišypsojo.
– Kiek laiko judvi draugaujate? – paklausė krapštydamas alaus etiketės kamputį trumpu, buku nagu.
Jis tikėjosi, kad klausimas atitrauks jį nuo juokelių apie Klykiančius orgazmus – ypač, kai a) jis senokai tokio nepatyrė ir b) nusprendė išgerti dar vieną alaus ir pabūti dar pusvalandį.
– Aštuonerius… beveik devynerius metus, bet keleri metai nuėjo šuniui ant uodegos, – atsakė Vila.
Pamačiusi, kad jis nesuprato, uždėjo delną ant jo nuogo dilbio ir – oho! Kas per velnias?.. Aistra ir geismas akimirksniu aptemdė protą. Robis sustingo kaip įkaltas nesuprasdamas, kas įvyko. Nuo tada, kai sužinojo, kad su mergaitėmis gali būti labai smagu, dar niekada nepatyrė tokios stiprios reakcijos į paprasčiausią prisilietimą.
Jis vėl pakėlė į ją akis ir tik dabar suprato, kad naujoji pažįstama ne tik graži, bet ir velniškai seksuali. Aukšti skruostikauliai, putlios lūpos ir įtraukiančios sirenos akys. Leido sau pasigrožėti jos lygiais pečiais, nedidelėmis krūtimis ir kiek per liekna, tačiau labai moteriška figūra.
Palenkė galvą, norėdamas pamatyti daugiau, tačiau veltui – šalavijų žalumo suknelė dingo po stalu. Apsimesdamas, kad nori pasikasyti koją, pasilenkė ir žvilgtelėjo po apačia. Suknelė baigėsi ties keliais, bet kad jį perkūnas – kojos buvo ilgos ir įdegusios. Viena pėda buvo ištraukta iš kūno spalvos batelių. Nagai nulakuoti ryškiai oranžine spalva.
Seksualu.
– … tada Eimė išvyko iš Sekminių salos…
Robis ištraukė galvą iš po stalo ir sumirksėjęs prisijungė prie pokalbio. Buvo ir linksma, ir kartu pikta ant savęs. Jis niekada nesileisdavo į ilgus apmąstymus – ypač dėl moterų.
– Turėsi viską pakartoti, Vila. Robis negirdėjo nė žodžio, – nutęsė Eimė ir pakėlusi prie lūpų alaus butelį kilstelėjo antakį.
Jis jau norėjo jai atsikirsti, bet vyriškai susivaldė. Greitai prisiminė, apie ką jie kalbėjo, ir dūrė aklomis.
– Ar vis dar palaikai ryšius su žmonėmis, su kuriais ten susipažinai?
– Na, su broliu Luku bendrauju nuolat. Jis buvo kurorto vadybininkas.
Eimė atsitiesė ir pasilenkė į priekį. Robis iškart pagalvojo, kad tai keista reakcija vien į vardo paminėjimą. Kažkas čia ne taip.
– Dabar nedaug bendraujam, bet turiu jų visų elektroninio pašto adresus. Esame draugai socialiniuose tinkluose, – atsakė Vila ir lūpomis suspausdė raudoną šiaudelį.
Robis stengėsi negalvoti, ką dar ji galėtų spausti tomis lūpomis, tačiau turėjo pripažinti, kad pats nebūtų galėjęs taip ilgai ištverti be artimiausių draugų.
– Jums reikėtų kada susitikti, prisiminti senus laikus.
Eimė susižavėjusi suplojo delnais.
– Puiki mintis. Taip ir padarykim, Vila. Galim pakviesti juos į… į Sekminių salos susitikimą, – suspiegė ji.
– Tikrai! Kada? – paklausė Vila žibančiomis akimis.
– Kuo greičiau, tuo geriau… Rytoj sekmadienis! Puiki diena kepsniams prie baseino… maudymosi kostiumėliai… alus… Galėtume kepti jūros gėrybes, – vapėjo Eimė. – Pakviesk juos, Vila! Dabar pat! Esu tikra, kad visi susirinks.
Pralinksmėjusi nuo Klykiančių orgazmų Vila įkišo ranką į rankinę ir išsitraukė mažytį išmanųjį telefoną. Robis stebėjo, kaip jos pirštai bėgioja per ekraną.
– Gerai, pridėjau Skotą, Brodį, Šantalę. Lukas, šiknius, Singapūre. Kas dar?
– Barmenai – Metas ir Filas. Pakviesk. Su jais bus linksma… ir parašyk, kad paimtų alkoholio kokteiliams, – Eimė pasilenkė į priekį. – Dar Džeinę ir Gven iš animatorių, – Eimė dirstelėjo į Robį. – Manome, kad jos svečius linksmino papildomai, bet su jomis
