degino gerklę, ir pagaliau Deltonas garsiai paklausė:
– Ar bandysi ją surasti?
Grifino veidas susiraukė taip, kad atrodė, jog jis ketinąs spjauti kokteilį skersai per kambarį.
– Dieve, ne. Ko man reikia iš Keinų įmonių?
– Tik pasitikslinau. – Deltonui šovė mintis. – Yra viena galimybė, kurios neapsvarstėme. Kuperis gali surasti merginą.
Kuperis, be abejonės, yra lygties nežinomasis. Deltonui buvo septyneri, o Grifinui ketveri, kai Holisteris parsitempė į namus penkiametį Kuperį ir pristatė jį kaip savo sūnų. Jis leido vasaras kartu, kol mirė jo motina, jam einant aštuonioliktus metus. Kuperis su jais gyveno beveik dvejus metus ir pridarė visokių problemų, iki išvyko mokytis į koledžą. Jie nelabai sutarė.
Grifinas išmaukė likusį kokteilį.
– Kuperis kompaniją galėtų išdalyti lengva ranka, taip pat kaip Šepardo kapitalas.
Tikėtina, kad tai tiesa… Deltonas spoksojo į neaiškias žalsvo gėrimo drumzles. Jeigu Kuperis suras paveldėtoją, Keinų įmonės nepriklausys Deltonui – taip, kaip turėtų būti.
Grifinas išvarvino iš plaktuvo paskutinius kokteilio lašus į abiejų taures.
– Na, ir kaip tu ketini surasti paslaptingąją mūsų seserį?
– Dienos klausimėlis, tiesa? – Holisteris visą gyvenimą buvo neištikimas, net ir santuokoje. – Sunkiausia ne surasti motiną, bet sumažinti variantus.
Grifinas susijuokė.
– Jis miegojo su visomis pasitaikiusiomis.
– Būtent. Jeigu mąstysime šia kryptimi, tai motinų sąrašas turėtų būti… – Deltonas papurtė galvą, nenorėjo net galvoti, su kiek moterų permiegojo jo tėvas.
Holisteris turėjo mažiausiai vieną ilgalaikę meilužę, kai Deltonas buvo dar vaikas, bet jis manė, kad Šarlenė buvo tik ledkalnio gabalėlis.
Grifinas taip pat turėtų prisiminti.
– Ji gali būti iš bet kur. Bet kuri moteris, iš bet kurio baro, bet kurios valstijos.
– Arba iš bet kurios šalies užsienyje.
Kuperis užaugo Veile, bet pagal Deltono skaičiavimus, kurie jam labai rūpėjo, kai jis tebuvo septynerių, jis apskaičiavo, kad tėvas negalėjo lankytis netoli Kolorado tuo metu. Jis slidinėjo Šveicarijoje. Kadangi Kuperio motina buvo olimpinio lygio slidininkė, Deltonas nusprendė, kad jie ten ir susitiko.
Garsiai galvodamas Deltonas pasakė:
– Net jeigu apsiribotume laiką, neįmanoma būtų atrasti visas moteris, su kuriomis jis miegojo.
– Matei pašto antspaudą ant voko? – paklausė Grifinas.
– Taip. Atgalinio adreso nėra, antspauduota vietiniame pašto skyriuje. Protingas sprendimas, juk ji nenori būti surasta. Gali būti, kad ji gyvena už kampo. O gal ji iš Toronto ir sumokėjo kažkam, kad vietoj jos išsiųstų laišką.
Deltonas pateliūskavo gėrimo likučius ir apmąstė keblią padėtį.
– Ne, klausimas yra ne su kuo jis permiegojo. Klausimas, kuri iš tų moterų jo taip nekentė, kad šitaip pasielgė?
Grifinas apsimetė mąstąs, po to gūžtelėjo pečiais.
– Manyčiau, kad visos.
Deltonas papurtė galvą.
– Ne. Sakyk, ką nori, bet tėvas buvo žavus velnio išpera. Vadinasi, reikia atmesti vienos nakties nuotykius ir nerūpestingus susižavėjimus. Kažkuri turi jį pažinoti, kad šitaip nekęstų.
Deltonas atsistojo ir pasiėmė švarką.
Grifinas kilstelėjo antakius.
– Kaip suprantu, turi įkvėpimo.
– Panašiai. Jeigu yra moteris, kuri labai nekenčia tėvo, tai yra ir kita, kuri turėtų apie tai žinoti. Ponia Fortin.
– Buvusi namų šeimininkė?
– Teisingai. Ji žinojo viską, kas vyksta tuose namuose. Ir galės papasakoti viską, ko man reikia.
– Prieš penkerius metus ji išėjo į pensiją, – priminė Grifinas. – Esi įsitikinęs, kad ją rasi? Gal ji keliauja po šalį su nameliu ant ratų?
– Tikrai nesijaudinu, kad jos nerasiu. – Deltonas išgėrė likučius. – Ji ne iš tų, kurios keliauja, mėgdavo painiotis po kojomis net tada, kai buvome vaikai. Esu tikras, kad ji tebegyvena Hiustone.
– Ei, žinai, kas padėtų ją rasti? – paklausė Grifinas.
– Mūsų motina, – atrodė, kad Deltonui aišku.
– Žinoma, galbūt. Bet aš pagalvojau apie Leinę.
Deltonas atsisuko ir įsmeigė akis į jaunesnį brolį, žiūrėjo į jį abejingu veidu, nors širdis ir suspurdėjo išgirdus jos vardą.
– Prisimeni Leinę, ponios Fortin anūkę. Kurį laiką gyveno kartu, kai mokėmės vidurinėje.
– Taip. Prisimenu ją.
– Prieš porą metų ji sugrįžo į miestą. Buvau ją sutikęs Tisdeilo labdaros renginyje. Žinojai, kad dabar ji ten dirba mokytoja?
– Nežinojau.
– Taip. Keista, m? Neįsivaizduoju, kad toks degtukas kaip Leinė galėtų mokyti pirmokėlius katalikų mokykloje.
– Spėju, pasikeitė.
Jis ir vėl bandė išeiti, bet nespėjus pasiekti durų Grifinas pridūrė:
– Nustebau, kad tu nežinai, jog ji ten mokytojauja. Ar nepriklausai tarybai?
– Žinoma, bet ten tik pareigų vardas, kadangi mes daug aukojame tai mokyklai. – Deltonas iš kišenės išsitraukė telefoną ir žvilgtelėjo į jį, lyg būtų ką tik gavęs žinutę. Paskui šiek tiek pasukiojo telefoną, tarsi rodydamas, kad turi eiti sutvarkyti reikalą. – Pasimatysime vėliau?
Šįkart nepaliko Grifinui laiko atsakyti, pasinaudojo akimirka ir išskubėjo prie lifto.
Galėjo sugrįžti į darbą – žinoma, kad turėjo daug ką padaryti – bet vietoj to sugrįžo namo, kad galėtų pradėti ieškoti Matildos Fortin. Protas ir jaudulys pilve kuždėjo, kad tai bus pirmasis svarbus žingsnis ieškant paslaptingosios paveldėtojos.
Bet pirmąkart po ilgo laiko, o gal net pirmąkart gyvenime, jis suabejojo. Ar jam reikia surasti ponią Fortin dėl to, kad nuvestų jį prie įpėdinės, ar dėl to, kad priartėtų prie Leinės?
Jis, be abejo, žino,
