style="font-size:15px;"> Bet dabar, praėjus beveik metams po skyrybų, kai ateitis buvo pastatyta ant kortos, jis stebėjosi savimi. Nebuvo pratęs savęs klausinėti. Bet ir meluoti taip pat. Kokia yra tiesa: jis ieško paslaptingos įpėdinės ar Leinės?
Trečią valandą po pietų Leinė Fortin stovėjo priešais Tisdeilo pradinę mokyklą ir keikė karštą saulę, tėvus, kurie vėlavo pasiimti vaikus, Deltoną Keiną ir kinų suktinukus, kurie įvynioti į popierių su sentencija.
Ant suktinuko, kurį ji praėjusį vakarą užsisakė išsinešti, buvo parašyta „Pokyčiai laukia ateityje“.
Šiandien ji gavo žinutę iš mokyklos sekretorės, jog po pamokų su ja pasikalbėti atvyks Deltonas Keinas.
Pirmoji tikra sėkmė, kurios sulaukė per visą gyvenimą, ir nepranašaujanti nieko gero. Kodėl negalėjo būti parašyta Deltonas Keinas ketina paskambinti arba Pokyčiai laukia ateityje, rytoj bus didi diena, reikia avėti pribloškiamus aukštakulnius ir Betsi Džonson suknutę, kurią pirkai iš e-Bay. Ir Spanx apatinius“.
Žinoma, ji niekada nedėvi Spanx arba aukštakulnių darbe. Jeigu likimas būtų parodęs tiesiai į Keiną, ji tikriausiai būtų užsisakiusi skrydį į… Ak, tarkime, Taitį ir būtų apkeliavusi jau pusę pasaulio.
Bet dabar ji yra čia, laukia, kol tėvai pasiims vaikus, prakaituoja svilinančioje spalio saulėje su senovišku sarafanu, kurį rado pigių drabužių parduotuvėje, su kojinėmis ir sportiniais bateliais. Apsirėdžiusi kaip kopūstuose rastas vaikas.
Iš tikrųjų jai nerūpėjo, kaip ji apsirengusi, bet labiau nerimavo dėl to, ką jis pamanys apie jos išvaizdą. Privalo padaryti gerą įspūdį.
Yra tik viena priežastis, dėl kurios pats turtingiausias ir galingiausias vyras Hiustone atvyksta su ja pasimatyti. Jis tikriausiai žino, kad jos senelė pavogė iš Keinų beveik milijoną dolerių.
Pinigus, apie kuriuos Leinė nieko nežinojo, kol prieš metus jai apie tai pranešė advokatas.
Nuo tada, kai sužinojo apie senelės turtus, Leinę kankina kaltė. Negali būti, kad senelė tuos pinigus uždirbo sąžiningai. Baigusi vidurinę, Leinė žinojo, kiek pinigų apytikriai ji turėjo. Joks taupumas ar protingos investicijos negalėtų per dešimtmetį varganų santaupų paversti milijonu.
Tikriausiai senelė pavogė tuos pinigus iš Keinų.
Leinė nelabai galėjo kreiptis į specialistus. Nepanašu, kad jie būtų persekioję senyvą moterį, sergančią Alzhaimerio liga, bet jeigu būtų nutikę atvirkščiai? Leinė negalėjo rizikuoti. Jokiu būdu negalėjo kreiptis į Keinus ir išsiaiškinti. Holisteris keršijo priešams be gailesčio, Kara buvo truputį geresnė. Kiekvieną kartą prisimindama problemą, ji įsivaizdavo, kaip senelė, surakinta antrankiais, pasodinama į kalėjimą.
Ir grąžinti tų pinigų negalėjo. Tai buvo negrąžinama nuosavybė, kurią jai patikėjo senelė. Pinigai, kuriuos Leinė turėjo mokėti už senelės priežiūrą globos namuose. Negalėjo jų liesti. Tokie buvo advokato įgaliojimai. Todėl jautėsi pakliuvusi į spąstus: žinojo apie negerus dalykus, kurių negalėjo pataisyti ir paversti gerais. Ji išsigando, kad Deltonas Keinas galėjo atkasti tiesą.
Jis arba patrauks baudžiamojon atsakomybėn negalinčią apsiginti aštuoniasdešimt trejų sulaukusią senelę, arba privers ją grąžinti pinigus.
Nė viena galimybė neatrodo priimtina, todėl Leinė turi labai gerai apgalvoti, kaip sužaisti.
Į bet kurį iš Keinų – ypatingai į Deltoną – reagavo demonstruodama drąsą arba pasipiktinimą. Prieš dešimt metų, kai paskutinį kartą matė Deltoną, ji buvo visai kitokia. Mergina su itin iššaukiančiais drabužiais, privertusi jį iškviesti policiją ir užgaulioti bei išplūsti, kol policininkai tempė ją į kalėjimą. Bet dabar ji jau ne maištininkė ir ne akiplėša.
Dešimtmetis išmokė santūrumo ir susilaikymo. Dėl Dievo, juk ji yra pradinių klasių mokytoja. Gal ir neblogai, kad atrodo kaip vaikas kopūstuose, maloni, miela ir nuolaidi.
Nespėjo visko apgalvoti, kai blizgantis baltas sedanas pasirodė iš už Švyturio gatvės kampo ir pasuko prie mokyklos. Negalėjo pasakyti iš kur, bet žinojo, kad automobilį vairuoja Deltonas. Turbūt dėl to, kad žinojo visus automobilius, kuriuos vairavo vaikų tėvai.
Baltas automobilis sustojo vienoje iš svečiams skirtų vietų ir, be abejo, iš jo išlipo Deltonas. Akimirksniu jį pažino, nors paskutinįkart matė seniau nei prieš dešimtmetį, kai ji išsikėlė iš senelės namų, vos sulaukusi aštuoniolikos. Šiandien jis dėvėjo gelsvas kelnes ir baltus medvilninius marškinėlius. Netrukus jis stabtelėjo ir nusiėmė akinius nuo saulės. Neaišku, ar ją atpažino. Leinė pamojavo, ir jis patraukė prie jos.
Šalia jos stovinti Elė, paskutinioji iš vaikų būrio, pasimuistė.
– Panele Fortin, jūs spaudžiate man ranką.
– A? – Leinė pažvelgė į mergaitę. – Ak, atsiprašau. – Ji atleido kumštį ir paglostė Elės rankytę.
Elė susiraukė ir linktelėjo į stovėjimo aikštelės pusę.
– Kas tas nepažįstamas vyras? Jis jums mojavo. Mes turime informuoti direktorių Šipį.
– Ne! – Jėzau, tik to jai ir tereikia. Pagaliau, pagaliau! Pasirodė Elės mamos Buick‘as ir sustojo priešais mokyklą. – Jis… senas mano draugas.
Melagis melavo, per tiltą važiavo.
– Kitą kartą, gerai? – sumurmėjo Leinė, kai nuvedė mergaitę mamai.
Bent vieną kartą ji nori susitikti su Deltonu Keinu tinkamai pasiruošusi. Bet vietoj to sutinka jį susiraukšlėjusiomis kojinėmis.
Ir su kvailais, nors ir patogiais sportiniais bateliais.
Nors labai ilgai jos nematė, Deltonas akimirksniu atpažino Leinę Fortin. Su niekuo negalėjo supainioti ant pečių krintančių tamsių plaukų. Ir ji vis dar taip pat seksualiai judėjo – su mokytojos drabužiais tokia eisena turėtų atrodyti keistai, bet neatrodė. Jos oda tebebuvo balta, o šypsena tokia pat plati.
Ji buvo su gėlėtu sarafanu, kuris siekė blauzdas ir plevėsavo jai einant. Šalia jos stoviniavo keli vaikai.
Sekundę, kai pamatė ją ten stovinčią, sustojo it įkaltas. Pajuto, kaip perliejo geidulio žaibas. Leinė buvo iš tų merginų, kurios prašokusios paauglystės sunkumus iš mergaičių iškart virsta sekso deivėmis, o toks vaidmuo jai patiko, nes erzino griežtą senelę ir jo tėvus. Ir jį patį erzino, nors jis stengėsi to neparodyti. Ji dar labiau spindėjo, o seksualumas tapo subtilesnis ir patrauklesnis.
Iki šios akimirkos Deltonas svarstė, ar padėjo jai, pagelbėdamas gauti šitą darbą. Jam buvo įdomu, ar Leinei pavyko sutramdyti maištingą būdą, kad galėtų mokyti pirmaklasius prabangioje, konservatyvioje privačioje mokykloje. Toji Leinė, kurią jis pažinojo paauglystėje, niekino turtuolius ir neapkentė veidmainių. O dabar ji moko jų vaikus.
Dabar žiūrėdamas į ją mąstė, kad niekada nebūtų pagalvojęs, kad laisvai krintantis sarafanas gali užmaskuoti įžūlią prigimtį – Leinė pasilenkė
