itle>Pirmas skyrius
Heiven Hoit gurkštelėjo vandens, pasitiesė ant kelių servetėlę ir dar kartą dirstelėjo į Talismano – prašmatniausio Manhatano restorano – duris. Naujasis klientas vėlavo, tačiau tai jos nenustebino. Markas Vebsteris garsėjo kaip ypač nenuspėjamas. Palyginti su tuo, ką apie jį rašė spauda, šis vėlavimas yra menka nuodėmė.
Heiven dar kartą apsižvalgė. Ši vieta patiko – apskriti staliukai, didelės baro kėdės ir aukštos lubos, margintos juodais ir baltais kvadratėliais. Šviesą skleidė milžiniškas priekinis langas ir tūkstančiai mažų halogeninių lempų. Ji pažinojo Talismano savininką ir interjero dizainerį. O reklamos agentė, kuri išpopuliarino restoraną, buvo Heiven draugė – ji rengdavo kvapą gniaužiančius vakarėlius, o Heiven paprastus žmones paversdavo kvapą gniaužiančiomis asmenybėmis.
Kalbant apie Heiven klientus, Amanda Gil netoliese vakarieniavo su žinomu mados žurnalistu. Naujoji trumpų plaukų šukuosena traukė restorano svečių žvilgsnius, pabrėžė aukštus Amandos skruostikaulius ir ilgą kaklą. Heiven nusišypsojo. Prieš metus Amanda atidarė drabužių parduotuvę Amsterdame. Žiauri Niujorko rinka grasino ją sužlugdyti, tačiau Heiven pavertė savo klientę tikra žvaigžde – ją ėmė kviesti į renginius ir fotografuoti. Heiven mėgavosi kiekviena savo darbo minute: vedžiojo Amandą po parduotuves, grožio salonus, o Hamptone pristatė ją žymiems aktoriams, prodiuseriams, muzikams ir žurnalistams. Amandos sėkmė atnešė šlovę ir pačiai Heiven.
Su Marku Vebsteriu bus sunkiau nei su nekalta ir paklusnia Amanda, tačiau Heiven neabejojo – jai pavyks atgaivinti Marko įvaizdį. Jo įkurta grupė Kylam! prieš devynerius metus užvaldė paauglių širdis, tačiau šiandien Vebsteris tėra prastos reputacijos gitaristas. Alkoholikas, mergišius, peštukas ir vakarėlių liūtas – nė iš tolo neprimena popdievaičio. Jis pamėgo atkampius naktinius klubus ir dažniausiai būdavo iš jų išprašomas. O blogiausia, kad Markas nemokėjo laikyti liežuvio už dantų.
Bet būdama viena geriausių įvaizdžio konsultančių Niujorke, Heiven žinojo: netgi prastos kalbos yra reklama, o žvaigždės spindesys niekada neišblėsta.
Restorane kilo sambrūzdis – Heiven suprato, kad Markas jau čia. Ji pasiruošė iš anksto. Internete peržiūrėjo galybę Marko nuotraukų ir stebėjosi, kaip patrauklus grupės įkūrėjas virto apsileidusiu mušeika. Anksčiau vyrą puošė šypsena, jis atrodė mielas ir patrauklus. Dabar veidą dengė seniai kirpti plaukai ir išsitaršiusi barzda, akys buvo išpurtusios ir pasruvusios krauju, be to, visose nuotraukose Markas atrodė lyg girtas.
Jis stovėjo šalia restorano administratorės ir abejingomis akimis tyrinėjo aplinką. Atrodė kažkuo nepatenkintas ir kėlė šiurpą aplinkiniams. Markas buvo stambesnio sudėjimo, nei atrodė nuotraukose, – aukštas, plačiapetis stotas, kurio nesugadino prastas įvaizdis ir sunkus gyvenimas.
– Neturiu kaklaraiščio. Juo labiau švarko. Atėjau čia su kai kuo susitikti, aišku? Ji manęs jau laukia, – Markas kalbėjo taip garsiai, kad Heiven girdėjo kiekvieną žodį. Vyras vilkėjo džinsus, pilkus marškinėlius ir odinį švarkelį – atrodė lyg koks ūkininkas. Markas buvo visiška spindinčių Talismano lankytojų priešingybė – juk čia rinkosi tik Niujorko grietinėlė.
Heiven jo pagailo, nors ir žinojo, kad pats prisiprašė. Elektroniniame laiške ji patarė apsirengti verslo klasės apdarus. Ir visgi… Matyt, vilkėdamas sau netinkančius drabužius, Markas jaustųsi prastai. Jo drabužiai buvo tarytum skydas. Apsauga nuo šio restorano, jam keliamų reikalavimų ir Heiven ryžto jį pakeisti.
Girdėdami šiurkštų Marko baritoną, išauklėti restorano svečiai ėmė šnibždėtis tarpusavyje.
– Juk nesu be batų arba iš viso nuogas.
Talismano lankytojai vis žvalgėsi į netašytą svečią, nutraukdami verslo pokalbius ir svarbias derybas, kad pasimėgautų netikėta pramoga.
Administratorė kažką tyliai sušnibždėjo, matyt, prašė Marko išeiti, grasindama iškviesti apsaugą. Jai tebuvo devyniolika arba dvidešimt metų, ji panikavo, nežinodama, ką daryti.
– Po velnių, kas man gali uždrausti vilkėti tai, ką noriu?
Heiven stebėjo administratorę, tada tyliai atsistojo, bandydama neatkreipti į save dėmesio. Ji norėjo viską baigti, kol Markas nepuolė grasinti arba nebuvo išmestas. Vebsteris nuolat įsiveldavo į muštynes ir, nors neteko skaityti, kad jis būtų pakėlęs ranką prieš moterį, Heiven visai netroško, kad šis kartas būtų pirmas.
Ji ramiai tipeno kilimine danga išklotomis grindimis, tada atsistojo šalia Marko ir taktiškai tarė:
– Jis su manimi.
Markas su jaunute darbuotoja atsisuko ir pažvelgė į Heiven. Administratorės akys buvo kuklios, vyro – tamsios ir pavojingos.
– Mes jau pažįstamos, – tarė Heiven administratorei. – Buvau čia praėjusį penktadienį. Jūs man parodėte staliuką.
– Taip, – atsakė ji. – Prisimenu jus. Visgi pasakysiu restorano valdžiai, kad stebėtų…
– Kai lankiausi čia pastarąjį kartą, pasigedau Rajano. Ar šiandien jis yra? Pasisveikinčiau su juo.
Rajanas Fryhis buvo Talismano savininkas. Išgirdusi jo vardą, administratorė pasikeitė: iš agresyvios tapo paklusni ir nuolanki.
– Jo nėra, bet mielai pasakysiu, kad buvote čia ir pageidavote susitikti.
– Ačiū. Labai malonu. Pasakykite, kad Heiven Hoit perduoda labų dienų.
Heiven atsisuko į Marką. Ir kodėl ji nepaskyrė susitikimo savo biure? Na, bet juk turėjo sudaryti gerą įspūdį. Ji ištiesė ranką ir prisistatė:
– Aš Heiven Hoit.
Markas primerkė akis.
Heiven spėliojo: jei atsidurtų Marko Vebsterio kailyje – dėvėtų nunešiotus drabužius ir būtų agresyviai nusiteikusi – kaži ar jai paliktų įspūdį pritrenkiantys įvaizdžio konsultantės apdarai. Visgi moteris labai didžiavosi savo apranga: dėvėjo sijoną aukštu liemeniu ir segėjo odinį diržą, ant margos palaidinės vilkėjo trumputį megztuką ir avėjo aukštakulnius. Plaukai buvo susukti į kuodą, veidas – nepriekaištingai padažytas. Heiven atrodė tiesiog puikiai.
Be to, ji ką tik apgynė Marką Vebsterį.
Tai kodėl vyras taip įtariai į ją spokso?
Ji patraukė ranką, nes šis nė nesiruošė ištiesti savosios.
– Minutėlę, – įsiterpė administratorė, – juk jūs, – akimirką ji tyrinėjo Marką ir tada atpažino. Mergina susiraukė: buvusi scenos žvaigždė šitaip nusirito. Netrukus žaismingai prisipažino: – Aš tiesiog dievinu dainą Dvigubai gražesnė.
– Tu dar nebuvai gimusi, kai…
Heiven suskubo taisyti padėtį.
– Puikus kūrinys, ar ne? – karštai žavėjosi ji. – Tikras hitas!
Heiven paėmė Marką už rankos ir nuvedė prie jų staliuko.
Moteris pastebėjo, kaip įtariai vyras žvelgia į jos nugarą. Nuo tokio jųdviejų artumo Heiven širdis ėmė pašėlusiai daužytis.
Ji nelaukė, kol Markas atstums jai kėdę – žinojo, kad jis to nepadarys. Heiven prisėdo, o Markas atsainiai klestelėjo, užgniauždamas jai kvapą. Jis nusivilko odinį švarką ir nusviedė jį ant kėdės atlošo. Aptempti marškinėliai išryškino
