savo išvaizda.
– Ar galiu kai ko paklausti? Nenori dirbti su manimi ir visai netrokšti keliaklupsčiauti prieš Pitą. Tai kodėl nori žūtbūt vykti į turą? Ką laimėsi?
Markas veriamu žvilgsniu įsistebeilijo į ją ir atšovė:
– Kodėl turėtume apie tai šnekėti? Esu čia ir to pakanka, supratai? Ar pakaks, jei pasakysiu, kad man šito tiesiog reikia?
– Taip, – su palengvėjimu atsakė Heiven.
Būtų naudinga sužinoti apie Marką šį tą daugiau, bet, jei atvirai, nėra būtina. Heiven reikia jį sutvarkyti, stilingai aprengti ir pristatyti žurnalistams. Šie privalo įsitikinti, kad mergišius alkoholikas pasikeitė.
Viskas paprasta: ji atliks savo darbą ir, kaip žadėjo, pristatys Marką Vebsterį grupės vadybininkui. Vadinasi, neverta švaistyti laiko ir domėtis asmeniniu vyro gyvenimu. Heiven yra amatininkė, Markas – neapdirbtas molis, todėl verčiau jau imtis darbo.
Jo kepsnys buvo tiesiog nuostabus. Buvo verta iškęsti tą siaubingą sceną, buvo verta valgyti steriliai atrodančiame restorane ir būti sekamam įtarių padavėjų ir mažvaikės administratorės, buvo verta iškęsti beprotišką Heiven Hoit draugiją. Markas atsipjovė mažą gabalėlį kepsnio – skonis buvo nepakartojamas. Vyrui patiko tikra, gerai iškepusi mėsa.
Valgydamas atkreipė dėmesį į Heiven krūtis… Jos buvo lyg aštuntasis pasaulio stebuklas. Keista, ir kaip kiti restorano svečiai jų nepastebėjo? Kiekvieną kartą pakėlęs akis, privalėjo susikoncentruoti į moters veidą, o ne į gundančius iškilimus. Ji vilkėjo šiurkštaus audinio maišą, segėjo kažką panašaus į jojiko šmaikštą, taip pat dėvėjo septintojo dešimtmečio palaidinę ir neįtikėtinai trumpą megztinį – tai, kas slepiasi po šiais apdarais, matyt, verta nuodėmės. Markas beveik galėjo jausti, kaip liečia jos kūną. Troško ištiesti rankas ir savęs neriboti.
Atskleisti savo troškimus nebūtų apdairu, bet jis būtent tai ir norėjo padaryti. Tai būtų kur kas maloniau, nei kalbėtis apie jo niekam tikusios asmenybės pokyčius.
Staiga Heiven paklausė:
– Ką dar trokšti pakeisti? Be to, kad nori susigrąžinti popžvaigždės statusą?
Marko visai nežavėjo popžvaigždės titulas. Tai lyg per prievartą dėvėti ankštus drabužius. Mintis, kad reikės stengtis jį atgauti, vyrui visiškai nepatiko. Jis papurtė galvą.
– Gal nori susitikti su konkrečiais žmonėmis? Nueiti į seniai lankytas vietas?
– Ne.
Heiven linktelėjo. Bent jau tiek pavyko sužinoti.
Markas ir taip nuolat susitikdavo su konkrečiais žmonėmis – bliuzo muzikantais iš bjauraus naktinio klubo ir mušeikomis, kurie keldavo riaušes netoli Vebsterio namų esančioje sporto salėje. Tačiau Heiven laukė kitokio atsakymo. Žmonės, su kuriais ji supažindins Marką, priklauso visiškai kitam visuomenės sluoksniui.
– Užrašysiu tave į kirpyklą ir grožio saloną, – Heiven palietė savo plaukus, šviesoje suspindo rožine spalva nulakuoti nagai. Markas susijaudino, todėl iškart nukreipė žvilgsnį. – Taip pat reikės apsilankyti drabužių parduotuvėje.
Pastarąjį dešimtmetį Markas lankėsi tik dėvėtų drabužių parduotuvėje. Nuo minčių apie ištaigingas parduotuves pašiurpo oda. Prieš dešimt metų grupės dizaineris nuolat jį vaikydavo po parduotuves lyg mažą lepūnėlį. Markas kaip gyvas to neužmirš.
Jis troško pabėgti lygiai taip, kaip paliesti gundančias Heiven formas. Primityvios vyro smegenys rėkte rėkė: dink iš čia.
– Ar tiesiog negalime susitarti, kad nusikirpsiu plaukus ir nueisiu į parduotuvę?
Heiven šyptelėjo, tada įsimetė į burną šiek tiek jūrų gėrybių pašteto. Papurtė galvą.
– Kokia nesąmonė.
Markas nesakytų to garsiai, tačiau Heiven jam patiko. Ši moteris nebuvo agresyvi, o spinduliavo tikrą pasitikėjimą savimi. Galbūt į jį žvelgė su gailesčiu, tačiau tai buvo šimtąkart geriau už išprotėjusias, nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamas gerbėjas, kurios įsibrauna į grupės drabužinę ir nori permiegoti su Kylam! muzikantais.
– Pasistengsiu, kad neskaudėtų.
Heiven tai pasakė neutraliai, tačiau Marko vaizduotė kaipmat įsiaudrino. Matyt, ši moteris galėtų sukelti skausmą. Tereikia nuo stalo numesti visą šlamštą ir tuojau bus galima įsitikinti. O gal Heiven suteiktų nežemišką malonumą? Kad ir kaip būtų, Markas troško Heiven.
Bet geriau neprisisvajoti. Tokios moterys kaip Heiven Hoit nemiega su prasigėrusiais mušeikomis. Nors moteris turi gundančius išlinkimus, neabejotina, ji savo kūną laiko po devyniais užraktais. Jei jis pabandytų įveikti šias sienas, galiausiai liktų įskaudintas. Bet tai netrukdo žavėtis Heiven kūnu, lygiais juodais plaukais ir jausmingomis lūpomis. Staiga kepsnys pasidarė neskanus, ėmė veltis burnoje. Markas svajoja apie moterį, kurios negalės turėti…
– Netrukus sudarysiu tikslią darbotvarkę. Ten bus nurodytas vizito grožio salone laikas ir renginiai, į kuriuos mudu vyksime.
Markas padėjo šakutę ant stalo.
– Kokie dar renginiai?
– Vakarėliai, koncertai, sueigos – eisime visur. Reikia, kad tave fotografuotų ir apie tave rašytų. Kitaip naujasis įvaizdis neatneš jokios naudos.
Markas stengėsi neparodyti, kaip nekenčia tų visų renginių. Kaip negali pakęsti minios, viešumos ir netikrumo.
– Iš to neišeis nieko gero.
Heiven pakėlė galvą.
– Priešingai. Žinoma, jei tikrai nori prisidėti prie grupės turo, – ji įtariai prisimerkė.
Markas nebegalėjo pasitraukti. Tačiau tai privalo būti tik jo sprendimas.
– Klausiu dar kartą. Kodėl tai darai?
Markas nenorėjo atsakyti, tačiau jautė, kad ši moteris klausinės tol, kol jis pagaliau atskleis tiesą. Heiven panaši į atkaklią moterį.
– Iš pradžių nesutikau, – pripažino jis.
Du grupės nariai ir buvęs vadybininkas atėjo Marko ieškoti, kai šis kelias dienas iš eilės neatsakė į telefono skambučius. Išvydę buvusį kolegą pareiškė: vyruti, atrodai prastai.
Tą dieną jis nebeturėjo vienkartinių skutimosi peiliukų bei pieno ir dribsnių. Vadinasi, jis buvo nesiskutęs, o pusryčiams išgėrė keletą stiklų Kruvinosios Merės artimiausiame bare. Nieko naujo.
Markas padėkojo už pagyras.
Trijulė pakvietė Marką šio bei to išgerti ir viską paaiškino. Grupės nariams reikėjo pinigų. Todėl jie norėjo surengti sugrįžimo turą. Buvo įsitikinę, kad pinigų reikia ir Markui. Belieka viską patikėti buvusiam vadybininkui Džimiui Džefersui
