kondicionuojami autobusai ekskursijoms su patyrusiu gidu, autentiška graikų virtuvė geriausiuose šalies restoranuose. Ar ši firma gali įvykdyti kurį nors iš šių pažadų?
‒ Ne. ‒ Nikas nė neabejojo, ir dėl to šis žodis tapo dar bjauresnis.
Darsė trumpam užmerkė akis.
‒ Žinoma, ne. Dalis bagažo dingo. Tas, kuris pasirodė, na, norėčiau, kad būtų dingęs. Iš tiesų ne tai svarbu, žinant, kad svajonių atostogos pasirodė esanti tikra nelaimė ir aš dar net neiškėliau kojos iš oro uosto. ‒ Ji atsiduso. ‒ Reikėjo imti butą ir Rufę.
‒ Rufę?
‒ Dar žinomą kaip velnio išpera. Tai katė, ‒ pridūrė Darsė, nes Nikas raukėsi. Net ir šis paaiškinimas nebuvo suprantamas. Ji papurtė galvą. ‒ Nesvarbu. Patikėk, tai mano gyvenimo istorija.
‒ Eime. ‒ Nikas nusišypsojo. ‒ Papasakosi gyvenimo istoriją pakeliui į viešbutį.
Kodėl gi ne?
Darsė nusprendė paklausyti tylaus balselio, kad Nikas Kostas nėra grėsmė. Galų gale tas pats balselis liepė nutraukti visus ryšius ir bėgti nuo buvusio sužadėtinio, todėl Darsė manė, kad jis žino, ką sako. Praėjo septyneri metai, kol pagaliau jį vėl išgirdo. Graikijoje ji turėjo dvi savaites. Norėjo jas praleisti kuo geriau. Nuo dabar.
‒ Aš nusiteikusi gerai pasijuokti, o kaip tu? ‒ ji ironiškai paklausė.
Nikas nusišypsojo. Ak, jis nusiteikęs… kai kam. Mažų mažiausiai pramogai, ir tikėjo ją radęs. Graži, natūraliai krintančiais kaštoniniais plaukais, didelėmis Egėjo jūros mėlynumo akimis ir kūnu, dėl kurio net senovės deivės žaliuotų iš pavydo.
Šiandien jis atvyko į oro uostą, kad paliktų Graikiją ir grįžtų į namus Manhatane. Užsisakė vietą lėktuve į Niujorką, lėktuve, kuris greitai pakils be jo. Ir tai dar ne viskas. Jis susipyko su savo šeima ir drąsiomis jos piršlėmis, leido jausmams aptemdyti sveiką protą.
Žinoma, jis vis tiek turės grįžti į Graikiją po dviejų savaičių. Kitaip niekada nesusitaikys ir nepamirš to ginčo. Lyg to būtų maža, Piteris veda jo vaikystės meilę Seleną.
Pusė Atėnų apie tai plakė liežuviais – laukė, kol tarp brolių kils muštynės. Nikas nesuteiks šiems žiopliams malonumo, nes situacija kebli ir, taip, skausminga. Jis sielojosi dėl įtampos tarp jųdviejų su Piteriu. Apgailestavo dėl nesutarimo kitados vieningoje šeimoje. Bet niekas negalėjo padėti. Geriausia, ką Nikas galėjo padaryti, – susigrąžinti orumą ir apsimesti abejingu.
‒ Leisk, ‒ tarė Darsei ir perėmė vežimėlį. Už penkių žingsnių vos nenuvertė neužimtų kėdžių eilės.
‒ Jis taikosi važiuoti ratais, ‒ įspėjo ji.
Darsė purtė galvą ir šypsojosi. Jam patiko ši šypsena. Lūpos viliojo net nepateptos blizgesiu. Žavinga pramoga, vėl pamanė.
O kodėl gi ne? Nikas turėjo teisę. Jo nesaistė jokie santykiai. Po Selenos Nikas tokių nepalaikė. Tam jis ir teikė pirmenybę, kaip tik šį rytą tai išklojo ir močiutei, kai yiayia pareiškė esanti susirūpinusi dėl užsitęsusio jo viengungio statuso. Nikui tai buvo nė motais. Jis turėjo planą, skrupulingai sudėliotą planą plėtoti savo aukcionų verslą. Paskui jis galbūt pamąstys apie šeimos kūrimą, bet niekada daugiau neleis sudaužyti savo širdies. Vieno karto užteko.
‒ Ar tai tavo gyvenimo istorijos dalis? ‒ jis paklausė Darsės, rodydamas į savavalį vežimėlį.
‒ Taip, ‒ ji sušnabždėjo, kad niekas kitas negirdėtų. ‒ Gal neturėčiau to sakyti, bet tu toks mielas, manau, kad esu skolinga tau tiesą. Aš kaip magnetas traukiu nelaimes.
‒ Tikrai?
‒ Tikrai. Prisiekiu.
Ji vedžiojo kryžių virš įspūdingos savo krūtinės.
Nikas akimis sekė judantį jos piršto galiuką, prieš leisdamas žvilgsniui pakilti prie lūpų.
‒ Gal tai greitai pasikeis.
Antras skyrius
Laukdama, kol Nikas pasiims mašiną iš ilgalaikio stovėjimo aikštelės, Darsė paskambino Bekei. Nors ir nemanė, kad Nikas psichopatas, nutarė, kad išmintinga kam nors pranešti, kad ji saugiai atsibeldė į Atėnus ir dabar yra nepažįstamojo rankose. Ji nė nesvarstė skambinti tėvams. Kaip ir seserims. Beliko Bekė, ši atsiliepė tik į penktą skambutį.
‒ Tikriausiai kas nors miršta, ‒ grėsmingai sumurmėjo Bekė, ir Darsė sumetė, kad Bafale vidurnaktis.
‒ Nemirštu, tik noriu pranešti apie save, ‒ pasakė ji. ‒ Atsiprašau, kad pažadinau, Beke. Pamiršau apie laiko skirtumą.
‒ Darse? Ak. Sveika.
Ji įsivaizdavo Bekę, sunkiai sėdančią lovoje ir vaikančią miegus.
‒ Ar viskas gerai?
Darsė bato galu brūkštelėjo į šaligatvį.
‒ Panašiai.
‒ Ką tai reiškia?
‒ Na, lėktuvas atskrido laiku. Bet neatgavau dalies bagažo. Gerosios dalies.
Bekė padėjo jai susikrauti daiktus, todėl užjautė.
‒ Velniava. Bet, žiūrint iš gerosios pusės, turi teisėtą dingstį nusipirkti daugiau drabužių.
‒ Aha. ‒ Darsė galėjo sau tai leisti. Ji atsikosėjo ir tęsė: ‒ Ak, dar vienas nesklandumas. Niekas iš kelionių agentūros nelaukė manęs oro uoste.
‒ Ką? Tai absurdiška. Turi pranešti apie juos Geresnio verslo biurui ar dar kam nors.
‒ Žinau. Matyt, savininkas girtuoklis. ‒ Ji nenoromis nusijuokė. ‒ Tipiška, tiesa? Turiu omeny, Tedas pasinaudojo tokiu puikiu atostogų pasiūlymu – tai turėjo būti spąstai.
Bekė sumurmėjo kažką nepadoraus apie Tedą. Nieko, ko Darsė nebūtų girdėjusi anksčiau. Draugė gan iškalbingai reiškė jam priešiškumą. Praeityje tai buvo dviejų moterų ginčų priežastis, bet dabar jau nebe. Darsė norėjo žinoti, ką Bekė dabar apie Tedą pasakys.
‒ Tikiuosi, toliau kelionė eisis sklandžiai, ‒ guodė draugė.
Deja, sprendžiant iš to, ką tvirtino Nikas, Darsė turėjo abejonių. Taip ir išdėstė Bekei.
‒ Ką darysi? Ar gali atgauti pinigus ir susitarti su kita agentūra?
‒ Nežinau.
Kelionės dokumentuose smulkiai parašyta, kad pinigai negrąžinami, bet Darsė vis tiek ketino pabandyti. Neturi ko prarasti.
‒ Dabar važiuosiu į pirmą maršrute nurodytą viešbutį. Keliautojų grupė ten turėtų pasilikti porai naktų. Pažiūrėsiu, ar bendrovė galės ištesėti nors vieną pažadą, o jei ne, imsiuosi
