trisdešimtmetė to norėtų?
Darsė giliai įkvėpė ir išlaikydama neutralų toną tarė:
‒ Tau tai patiks. Žmogus, sutikęs nuvežti į viešbutį, yra beprotiškai žavus vyras, kalbantis su akcentu, dėl kurio galima numirti.
Kiek patylėjusi Bekė tarė:
‒ Tu važiuosi taksi, taip?
‒ Ne. Sutikau šį vyrą oro uoste ir jis… pasisiūlė pavežti. Jis parodė dokumentus, ‒ Darsė skubėjo pridurti. ‒ Tai Nikas Kostas. Gyvena Manhatane, bet kilęs iš Atėnų.
‒ Darse, nežinau, ‒ Bekė aiškiai nerimavo.
‒ O kaipgi „Užmegzk trumpą romaną. Būk seksuali ir karšta“? Hm?
‒ Na, iš tiesų nesitikėjau, kad pasinaudosi mano patarimu! Kada gi manęs klausei? Noriu pasakyti, kitaip su Tedu nebūtum gaišusi nė minutės, ką jau kalbėti apie iššvaistytus šešerius sužadėtuvių metus.
Suprantama. Bekė nuo pradžių aiškino Darsei, kad Tedas – pavyzdingas mamytės sūnelis ir toks liks.
‒ Atsipalaiduok. Nemezgu romano. Tai tik kelionė į viešbutį. Nieko daugiau.
Išskyrus nebent jos fantazijas.
‒ Gerai. Bet paskambink, kai nuvažiuosi.
‒ Paskambinsiu.
‒ Pažadėk, Darse. Negalėsiu užmigti, kol nepaskambinsi.
‒ Pažadu. Paskambinsiu.
Darsė padėjo ragelį, Nikas privairavo automobilį prie kelkraščio. Kitaip nei kiti šalia stovėję maži dėžės formos automobiliai, tai buvo aptakus žemas kabrioletas.
‒ Graži mašina. ‒ Apžiūrinėdama grakščias linijas Darsė patapšnojo sau lūpas pirštu. ‒ 1963-iųjų Porsche, tiesa?
Nikas lėtai linktelėjo.
‒ 356 Super 9 °Cabriolet, jei tiksliau.
‒ Visiškai atnaujintas?
‒ Taip, bet originaliomis dalimis. Turiu gamintojo autentiškumo pažymėjimą.
‒ Oo-ho. Tai pakelia vertę.
‒ Pakelia. ‒ Nikas pakreipė galvą. ‒ Iš kur tiek žinai apie automobilius?
Darsė nepatikliai sukikeno.
‒ Dirbu klasikinių automobilių žurnale. Ko gero, per tą laiką kai ko išmokau.
‒ Tu rašytoja.
Darsė susiraukė. Ne dėl to, kad trūktų noro, pamanė ji.
‒ Ne. Tik tikrinu straipsnių, kuriuos rašo kiti, faktus.
‒ Koks tai žurnalas?
‒ Automobilių entuziastams kas mėnesį. Palyginti mažas, centras įsikūręs Bafale. Turbūt nė negirdėjai apie tokį.
Darsė irgi nebuvo girdėjusi, kol Tedo draugas prieš sužadėtuves nepasiūlė darbo.
‒ Prenumeruoju šį žurnalą. Jis labai faktinis. ‒ Nikas išlipo ir atsistojo šalia Darsės. ‒ Ką dar pasakytum apie šį Porsche modelį?
‒ Na, kiek prisimenu, buvo itin populiarus Amerikoje, kai pirmą kartą buvo išleistas.
‒ Ir toks tebėra tarp kolekcininkų.
‒ Ir tu esi kolekcininkas.
Logiška. Vyras, gyvenantis Parko aveniu, turbūt turi pakankamai pinigų tenkinti savo įgeidžius, netgi jei tai atsieina šešiaženkles sumas.
Nikas purtė galvą.
‒ Kolekcionuoju kitiems. Kad ir kaip patiktų šis automobilis, nepirksiu. Jis atiteks tam, kas daugiausia sumokės, kad jį įsigytų. Štai kaip užsidirbu.
Jis ištraukė vizitinę kortelę ir padavė. Parašyta: „Kostas. Klasikinių automobilių pardavimas ir aukcionai“.
‒ Įspūdinga.
‒ Regis, domimės dviem tais pačiais dalykais.
‒ Dviem?
‒ Klasikiniais automobiliais ir…
Šypsena būtų ištirpdžiusi net stiklą ir atskleidusi, koks tas antras dalykas. Darsė irgi nusiviepė – tikėjosi, kad prasiveržęs juokas buvo natūralus, o ne dėl susirūpinimo ir svaigulio.
‒ Leisk paimti krepšį, ‒ pasakė Nikas.
Porsche variklis buvo sumontuotas gale, todėl bagažinė įrengta priekyje. Kai Nikas ją atidarė, Darsė pamatė, kokia ji maža.
‒ Ai, gal ir gerai, kad oro linijos pradangino vieną mano krepšį. Kažin ar abu būtų čia tilpę. Turėdamas tokį mažylį tikriausiai keliauji neapsikraudamas. ‒ Ji klausiamai pažvelgė į Niką. ‒ Kur tavo bagažas?
Kairė jo lūpų pusė pakilo.
‒ Lėktuve, skrenda į Niujorką.
Matydamas sumišusį veidą, jis pridūrė:
‒ Planavau šiandien skristi atgal.
‒ Kodėl apsigalvojai?
‒ Pamaniau, kad paskubėjau.
‒ Tai praleidai skrydį ir pasiūlei pagalbą nepažįstamajai, kuriai kaip tik to ir reikėjo, ‒ neemocingai atsakė ji.
Kalba apie paskubėjimą… ir komplimentai. Tik palauk, kol ji papasakos tai Bekei. Draugės kvėpavimas pagreitės iš susijaudinimo. Taip atsitiko ir su Darse, ji irgi kvėpavo kiek netolygiai.
‒ Likimo valiai paliktai nepažįstamajai, ‒ pataisė Nikas. Šypsena buvo plati ir įspūdinga. ‒ Ir dar labai gražiai.
Darsės širdis suplazdėjo ir ji mirktelėjo.
‒ Ak.
‒ Tu rausti.
‒ Aš, am…
Ji pamojo ranka, nežinodama, ką atsakyti.
‒ Žinoma, juk tau kas nors sakė, kad tu graži?
‒ Žinoma, sakė. ‒ Darsė pavartė akis. ‒ Nuolat sako. Kiekvieną dieną. Tai nusibosta.
Iš tiesų – ne, bent ne pastaruosius kelerius metus. Tedas nelinkęs žarstyti pagyrų. Net merginimo laikotarpiu gražūs žodžiai buvo negausūs ir nedažni. Kai ant piršto užmovė sužadėtuvių žiedą? Pamiršk.
Tu žinai, ką tau jaučiu, Darse. To turėtų užtekti.
Gal ir turėjo užtekti. Bet neužteko.
