Pirmas skyrius
– Lora, žinau, kad tu ten!
Ronanas Konolis dar keletą kartų trankiai pabeldė į ryškiai mėlyna spalva nudažytas pagrindines duris ir pasiklausė. Neišgirdo nė garso, nors gerai žinojo, kad Lora namie. Po velnių, bemaž jautė, kad ji stovi už tų nelemtų durų.
Tikra beširdė. Kaip šis jos būdo bruožas galėjo būti patrauklus? Dabar jam tikrai atsirūgo tas patrauklus beširdiškumas.
Sekundės bėgo, o viduje vis tiek nė garso, ir tai dar smarkiau erzino. Ronanas žvilgtelėjo į prie namo pastatytą Loros automobilį – geltoną kaip saulė folksvageną, tada rūsčiai dėbtelėjo į vis dar uždarytas pagrindines duris.
– Netikiu, kad tavęs nėra namie. Juk gatvėje stovi tavo automobilis, Lora.
Atsklido jos balsas – prislopintas, bet aiškus.
– Amerikoje sakoma „įvažiavimo kelias“, Ronanai. Tu juk ne Airijoje, nejaugi pamiršai?
– Ir labai gaila. – Jis delnu perbraukė veidą ir nusivylęs pakėlė akis. Jei dabar būtų Airijoje, dauguma Danlio kaimo gyventojų būtų jo pusėje, ir Ronanas bematant priverstų šią moterį atidaryti prakeiktas duris.
– Girdėjau, – tarė ji. – Gali šokti į vieną iš savo lėktuvų ir bet kada grįžti į Konolių šalį!
Jei tik galėčiau, – šmėkštelėjo Ronanui. Atsibeldė į Kaliforniją atidaryti Amerikos verslo skyriaus, kol Cosain reikalai įsibėgės, niekur trauktis neketina.
Jis pavargęs, suirzęs ir nenusiteikęs bendrauti su moterimis. Ypač su tokiomis kietakaktėmis kaip Lora.
Pastarąsias šešias savaites keliavo po Europą – kaip asmens sargybinis lydėjo šešiolikametę popmuzikos žvaigždę, kurios elgesys erzino ne mažiau nei jos dainavimas. Dėl mergaitės ir godžios jos motinos Ronanas troško kuo greičiau baigti šį darbą ir grįžti į įprastą gyvenimą. Tikėjosi ramybės. Tvarkos. Ir še tau…
Sukandęs dantis palūkėjo ir suskaičiavo ligi dešimties. Tada dar kartą.
– Nors ir ką, po paraliais, sakytum, Lora, jei tavo automobilis čia, tai ir tu namie.
– Gal aš kur išėjusi, – sušuko ji. – Ar apie tai pagalvojai? Kaip žinai, turiu draugų.
Karštas Konolių būdas ėmė viršų, ir Ronanas turėjo tvardytis.
– Bet juk neišėjusi, tiesa? – paklausė, kaip pats pripažino, visiškai ramiai. – Tu namie, varai mane iš proto ir verti šūkauti prie uždarų durų, lyg būčiau koks kaimo kvailys, pirmą kartą pats vienas kažkur ištrūkęs.
– O tu nešauk, puikiai girdžiu, – atsiliepė Lora, balsas sklandžiai sklido pro duris.
Lora Peidž gyveno Kalifornijoje, tvarkingoje Hantington Bičo gatvelėje, kur namai panašūs į Menkių kyšulio gyvenvietės pastatus. Pirmą kartą pamatęs jos namus, Ronanas pamanė, kad jie žavūs. Dabar žiūrėjo į pastatą taip, lyg tai dėl jo pateko į tokią padėtį.
Vėsus vandenyno vėjelis nuūžė siaura gatvele ir supurtė Loros priekiniame kiemelyje augančios jau beveik belapės guobos šakas. Tamsiai pilki debesys virš galvos pranašavo audrą, Ronanas tikėjosi, kad jai užėjus nebestypsos šiame nelemtame prieangyje.
– Net tavo kaimynai girdi, – jis linktelėjo į tą pusę, kur vyriškis taip energingai karpė gyvatvorę, jog kilo pavojus, kad sudroš ją lyg pieštuką. – Atidaryk duris ir išsiaiškinsime. Mudu abu. Be pašalinių.
– Neturiu ką pasakyti.
Ronanas nusijuokė. Tai jau tikrai, tarė sau. Dar nesutiko labiau užsispyrusios moters. Pradžioje šis jos bruožas patiko. Per dažnai jį supo besišypsančios tuščios moterys, kurios sutikdavo su viskuo, ką jis sakė, ir juokdavosi iš nevykusių pokštų vien tam, kad įgytų palankumą.
Tik ne Lora.
Ne, iš pat pradžių ji buvo užsispyrusi, mėgo ginčytis, šiai moteriai nedarė įspūdžio nei turtai, nei šlovė. Ronanui patiko apsižodžiuoti. Jį kerėjo guvus protas ir kandus liežuvis. Dar labiau susižavėjo pasiguldęs ją į lovą.
Ronanas dėbtelėjo į tuziną raudonų rožių, kurias gniaužė dešinėje rankoje, – kvailys, tikėjosi šią moterį paveikti gražiomis gėlėmis ir meiliais žodžiais. Po velnių, ji nė nematė šių gėlių. Ir nepamatys taip susiklosčius aplinkybėms.
Šnopuodamas iš nekantrumo Ronanas šiek tiek nuleido balsą.
– Žinai, dėl ko aš čia. Baikime visa tai ir pamirškime.
Kokią akimirką buvo tylu, lyg Lora būtų svarsčiusi jo žodžius. Tada vėl prabilo.
– Tu jo negausi.
– Ką?
– Ką girdėjai, – atsiliepė Lora, ir Ronanas prisimerkęs nirtulingai pažvelgė į duris, lyg matytų ją pro durų plokštę.
– Taip, gerai išgirdau. Nors negaliu patikėti. Atėjau to, kas man priklauso, ir nepasitrauksiu, kol neatgausiu.
– Tau priklauso? Tavęs du mėnesius nebuvo, Ronanai. Kaip gali galvoti, kad tau dar kas nors priklauso?
Metęs rožes žemėn, Ronanas įsirėmė rankomis į duris.
– Lora, dešimt valandų skrisdamas lėktuvu klausiausi, kaip paauglė vardijo, kodėl ja reikėtų žavėtis. O jos motina bambėjo dėl visko: tai ne toks vanduo buteliuose, tai neminkštos pagalvės. Aš susierzinęs, brangute. Pastarąsias savaites tegalvojau, kaip grįšiu į namus ant uolos skardžio ir pamatysiu savo šunį. Be jo neišeisiu.
Netikėtai durys atsidarė – ir štai ji. Penkių pėdų ir devynių colių grakšti blondinė vaiskiomis ir mielomis kaip vasaros dangus mėlynomis akimis. Nors apsivilkusi nutrintais džinsais ir susagstomais baltais marškiniais, jam užėmė kvapą, ir tai jį papiktino iki kaulų smegenų.
Viena ranka Lora laikė duris, kita rėmėsi į durų staktą, lyg pajėgtų sulaikyti Ronaną, jei šis užsimanytų patekti vidun.
Ronanas pažvelgė žemyn ir pamatė savo šunį, besiglaudžiantį prie Loros su vergišku nuolankumu. Jis rūsčiai dėbtelėjo į augintinį, kurį vadino Pabaisa, o tas nekreipė dėmesio.
– Praėjo tik kelios savaitės, o tu mane pamiršai? – paklausė nieko gero nežadančiu tonu. – Kur dingo geriausio žmogaus draugo ištikimybė?
Šuo suinkštė ir dar labau prisispaudė Lorai prie šono, ji net susvyravo nuo svorio.
– Geriausias draugas nebūtų jo palikęs, – priekaištavo Lora.
– Šuns nepaleido į džiungles, kur tektų pačiam susimedžioti ėdalo, – atrėmė Ronanas. – Pusbrolis Šonas…
– Prieš iškeliaudamas į Airiją paliko šunį pas mane. Matai, kad Pabaisa gerai jaučiasi. Jam čia patinka. Pas mane.
– Galbūt. – Ronanas vėl griežtai dėbtelėjo į šunį. – Bet jis ne tavo, tiesa?
– Jis mano namuose. Dėl to jis mano.
– Šuo tavo namuose tik todėl, kad Šonas paprašė prižiūrėti, kol grįšiu.
Už
