ištuštinęs bendrą banko sąskaitą ir pakirtęs Džordžės pasitikėjimą savimi.
Praėjo nemažai laiko, kol sesuo pamiršo išdavystę ir pažeminimą, kad buvo pamesta. Galų gale Peidžų šeimos būdas paėmė viršų, ir Džordžei sukilo pyktis. Taip daug lengviau gyventi nei liūdint – tą Lora gerai žinojo.
– Tad, – tęsė Džordžė, – žinau, kodėl nė kiek nepasitikiu vyrais. Tik įdomu, ar erzini Ronaną dėl to, kad Tomas taip su tavimi pasielgė?
Tomas Benksas. Buvęs sužadėtinis. Prieš penkerius metus žlugusi Loros svajonė, bet tai buvo taip seniai, kad ji vargiai beprisiminė, kodėl išvis pamilo tą vyrą.
– Ne. Tada buvo kitaip. Maniau, kad su Tomu liksiu amžinai – na, bent kol jis išsiskyrė su manimi ir susižadėjo su Dana…
– Tegu ją apakina to didžiulio neskoningo žiedo spindesys, – įsiterpė Džordžė.
– Vaizdingai pasakei, ačiū! – Lora giliai įkvėpė. – Šiaip ar taip, prarasti Tomą nebuvo skaudu, Džordže. Kažin ar jį mylėjau, jis buvo vertas daugiau.
– Kaip ir tu, – pridūrė Džordžė.
Lora šypsodamasi tarė:
– Neturėčiau leisti, kad ir Ronanas mane įskaudintų. Iš pat pradžių žinojau, kad tai ilgai netruks. Jam patinka pavojai. Man – patogumai. Aš – namisėda, o jis – nuotykių mėgėjas. Kad ir kaip būtų, mudu skiriamės kaip dangus ir žemė.
– Tačiau tu prižiūri jo šunį.
Vėl smilktelėjo kaltė. Ypač prisiminus apstulbusį Ronano veidą, kai ji atsisakė atiduoti šunį.
– Na, ne Pabaisos kaltė, kad turėjo tokį šeimininką.
– Turėjo?
Pabaisa suinkštė per miegus, Lora ištiesė ranką ir jį patapšnojo.
– Pabaisa dabar mano ir pasiliks čia.
– Ką gi, sėkmės.
Sėkmės prireiks. Taip, Ronanas išėjo, bet dar sugrįš. Lora neabejojo. Ronanas Konolis nepripažįsta pralaimėjęs. Niekada. Ronanas iškėlė savo bendrovę į didžiausias saugos verslo aukštumas pasaulyje. Skraidė asmeniniu laineriu. Pažinojo geros ir blogos reputacijos žmonių ir skynėsi kelią per gyvenimą lyg savimi pasitikintis gladiatorius.
Tai ir žavėjo, ir erzino. Neįmanoma ginčytis su tuo, kuris mano, kad niekada neklysta.
– Kad ir kaip ten būtų, tai ne vien dėl šuns, – tyliai pakartojo Džordžė, – ir abi tai žinome.
Žvilgtelėjusi į seserį Lora pasiryžo. Nebenori apie tai kalbėtis.
Tik Džordžė buvo pernelyg atkakli, kad taip paliktų.
– Negali Ronanui priekaištauti už tai, ko jis nė nežinojo.
– Nepriekaištauju, – paprieštaravo Lora, nors, kad ir kaip absurdiškai tai skambėtų, nebuvo dėl to tikra. – Tikrai ne. Ronanas – jau praeitis, štai ir viskas. Mūsų romanui buvo nustatytas galiojimo laikas. Žinojau, kad pabaiga ateis.
– Bet jis neturėjo pasibaigti, – pareiškė sesuo.
– Juk žinai, kad ne aš pabaigiau?
Džordžė žiojosi prieštarauti, bet Lora paskubėjo pridurti:
– Ronano čia greitai nebeliks, Džordže. Jis išskris į Airiją, abi tai žinome. Na, o aš gyvenu čia. Ir iš viso, mums reikia skirtingų dalykų. Gyvename skirtinguose pasauliuose. Tai… pabaiga.
– Ir neketini jam atskleisti, kas už to slypi? Ar nemanai, kad Ronanas turi teisę žinoti?
– Gal ir taip. – Lora stebėjo, kaip už lango paskutiniai pageltę medžių lapai plaikstosi vėjyje, atsiplėšia nuo šakų ir sūkuriuodami skrenda tolyn. Iš dangaus pliūptelėjo lietus, lašai beldė į stiklą lyg į stalą nekantrūs pirštai.
Keista, mama nemėgo nei rudens, nei žiemos. Rudenį ji vadino žlugusių vilčių laiku, nes vasara dar taip toli. Įdomu, kodėl ji pasirinko gyventi tokioje lietingoje vietovėje. Daug metų Lora apie tai nė nepagalvojo. O dabar, rodos, šios mintys kaip tik.
Mat šiuo žlugusių vilčių laiku ji pagaliau pripažino, kad tam, kas buvo su Ronanu, atėjo galas. Baigta. Viltis absurdiška, kai nėra pagrindo.
Vėl pažvelgusi į seserį Lora tarė:
– Kokia prasmė prisipažinti, kad praradau jo kūdikį?
– Pati pasakei, – švelniai paaiškino sesuo. – Tai buvo jo kūdikis. Gal to ir pakanka.
Nuo to niekas nepasikeis, galvojo Lora. Kas, jei ji pasakys, o Ronanui tai bus nė motais? Jai pačiai neatrodė, kad rūpi, ką Ronanas būtų daręs, jei būtų sužinojęs, kad vos netapo tėvu.
Antras skyrius
Ronanas nėjo namo.
Pasuko į darbą.
Nors tebejuto skrydžio nuovargį, nenorėjo ilsėtis. Jo įmonė Cosain – tai gėlų kalba reiškia „ginti“ – ką tik įsikūrė Niuport Biče, naujajame biure. Dviejų aukštų pastatas prie Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio nedidelis, bet elegantiškas, su vaizdu į jūrą. Dar svarbiau, kad Cosain buvo daugiausia turtingų žmonių turinčios JAV bendruomenės centre.
Čia gyveno galingiausieji ir nepatikliausieji, nuo tokios klientūros priklausė Cosain pelnas. Čia Ronanas įkūrė savo verslo įmonės Amerikos skyrių.
Žinoma, čia buvo ir kitų saugos įmonių. Ir labai gerų. Tokių kaip Kingų saugos garantas. Jų vyriausioji valdyba taip pat Kalifornijoje, nors prieš keletą mėnesių atidarė verslo skyrių Europoje, Kadrijoje.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
