juodu nebus kartu. Kad jis nutraukė stulbinamai karštą meilės romaną prieš jiems pernelyg susisaistant. Rodos, niekas nebeturi reikšmės. Šis vyras pavergė jos mintis tą akimirką, kai juodu susipažino.
– O tu sprendi šį reikalą paėmusi šunį įkaitu?
– Tai jau ne jo šuo. Šonas jį atvedė, prisimeni?
– Taip. Kad paglobotum, kol grįš Ronanas. – Džordžė paėmė kavos puodelį ir atsirėmė į kėdės atlošą.
Šviesūs Džordžės plaukai buvo švelnesnio atspalvio nei Loros ir pakirpti iki žandikaulio linijos. Jos akys tamsiau mėlynos, kūno linkiai išraiškingesni, o širdis labiau užgrūdinta. Bet ji visada ištikima geriausia Loros draugė ir sesuo.
– Ką tai reiškia, Lora? Gal mėgini grįžti pas Ronaną? – Džordžė laikė delnuose kavos puodelį. – Nori jį pamokyti? Įskaudinti kaip jis, kai tave paliko?
– Taip nepasielgčiau, – gynėsi Lora, buvo skaudu, kad Džordžė taip mano. – Be to, Ronanas manęs neįskaudino, žinojau, kad santykiai ilgai netvers.
– Taip, bet geriau, kad būtum palikėja, o ne paliktukė.
Kad ir kaip ten būtų, Lora nusijuokė.
– Tokių žodžių nėra.
– Turėtų būti, – Džordžė šyptelėjo. – Noriu pasakyti, kad visa ne vien dėl Pabaisos, ir tai žinai. Galėtum bent tai pripažinti.
Kodėl? Suraukusi antakius Lora atvėrė nešiojamąjį kompiuterį ir paspaudė mygtuką. Sudūzgė aušintuvas, blykstelėjo šviesos, kompiuteris įsijungė ir suūžė. Laukdama ji galvojo apie Džordžės žodžius. Gal ne taip skaudu suprasti, kad Ronanas gali lengvai nutraukti santykius ir pasitraukti nė nežvilgtelėjęs atgal. Gal skaudžiau pajusti, kad šio vyro jausmai ne tokie kaip jos. Gal tebeskaudu dėl to, ką prarado per pastaruosius porą mėnesių.
Bet Lora turėjo namus. Seserį. O dabar ir šunį. Iš tiesų, ko gi dar norėti? Kad vidinis balsas sušnabždėtų: O kaipgi meilė? Ji to nepaisė. Lora bandė pamilti, bet nieko neišėjo. Tada pamėgino su Ronanu užmegzti aistringą erotinį romaną be įsipareigojimų, tik ir tai nepavyko.
– Gal laikas pagalvoti apie vienuolyną? – balsu mąstė ji.
– Kurgi ne, – Džordžė nusijuokė. – Juk taip gerai sutari su vyresnybe.
Nors nepritarė seseriai, Lora pripažino, kad Džordžė mano teisingai. Jeigu jai sektųsi vykdyti nurodymus, tebedirbtų Menio Toledo nekilnojamojo turto biure, o ne su Džordže kurtų nuosavą verslo įmonę.
Iš po stalo atsklido Pabaisos knarkimas, Lora nusišypsojo, nors pajuto kirbant kaltės jausmą, tačiau pamažu jį nuslopino. Juk Ronanas nenori pripažinti, kad ji teisi, kad Pabaisai bus geriau, jei liks čia.
– Tai vien jo kaltė, – sumurmėjo Lora. – Taip, Pabaisa jam priklauso. Tik to nepakanka. Šuo juk turi ką nors mylėti. Kuo nors pasikliauti. Juk negali Ronanas skraidyti po pasaulį ir grįžęs tikėtis, kad viskas liks, kaip buvę.
– Aha. Ir abi žinome, kad kalbi ne vien apie šunį.
Lora nepritarė seseriai. Kuo daugiau apie tai galvojo, tuo tvirčiau manė, kad elgiasi tinkamai. Pabaisai reikėjo daugiau, nei Ronanas galėjo duoti, be to, šuo įėjo į jos gyvenimą. Lora jį pamilo ir neketino atsisakyti.
Ji ir taip daug ko atsisakė.
Jai suskaudo širdį, sudilgčiojo akis. Bet Lora sulaikė ašaras ir pakėlė smakrą. Taip jau yra, kai kurioms svajonėms turbūt nelemta išsipildyti. Be to, ji turi namus, kuriuos myli, kartu gyvenančią seserį ir verslą, kurį drauge su Džordže iš visų jėgų plečia.
Kalbant apie…
– Gal galėtume kalbėtis tik apie darbą? – Lora stengėsi nežiūrėti į Džordžę ir įsmeigusi akis į nešiojamojo kompiuterio ekraną stebėjo, kaip jis įsijungia.
– Ką gi, taikysime vengimo terapiją.
– Ačiū, – Lora buvo dėkinga už tą pertraukėlę.
– Taigi, – tarė Džordžė. – Po šešių mėnesių mūsų mylimas namo savininkas smarkiai pakels nuomos mokestį…
– Ką?
– Bet jis pasiūlė sumažinti kainą, jei dar norime pirkti namą.
– Padidins nuomos mokestį ir sumažins pirkimo kainą? Kurgi logika?
– Jokios logikos, – sutiko Džordžė. – Bet jis – savininkas, tad gali daryti ką užsigeidęs. O ir mūsų nuomos sutartis baigiasi po šešių mėnesių, taigi…
Kaip gera nors keletą minučių nebegalvoti apie Ronaną. Lorai ir Džordžei priklausė nekilnojamojo turto agentūra Neatverstas puslapis, abi nuomojosi nedidelį namą Niuport Biče prie Ramiojo vandenyno pakrantės greitkelio. Nuomos mokestis stulbino, tačiau šis Orindžo apygardos rajonas garsėjo aukštomis nuomos kainomis. Kad galėtų verstis tam tikrų namų prekyba, Lora ir Džordžė turėjo būti viso to centre.
– Kodėl jis sumažins namo kainą?
– Nė nenumanau, – prisipažino Džordžė ir gūžtelėjo pečiais. – Akcijos pinga, ir jis tai žino. Be to, jo žmona nori persikelti į Montanos valstiją, kad gyventų arčiau anūkų.
Jųdviejų tėvai prieš penkerius metus susiruošė ir persikraustė į Oregono tyrus, su ilgesiu prisiminė Lora, pavydėdama drąsos taip susipakuoti daiktus ir išvykti. Išvysti naujas vietas, patirti naujų dalykų. O ji pati įleido šaknis Kalifornijoje ir neįsivaizdavo, kad gyventų kur nors kitur.
– Tai mums tereikia milžiniško pirmo įnašo.
– Taip, – pašaipiai sutiko Džordžė. – Tik tiek.
– Ką gi, bus nelengva, bet jei kelis mėnesius gerai padirbėsime, turėtų pasisekti. Galėčiau padidinti paskolos sumą už įkeistą šį namą ir…
– Ne, – nedvejodama atsakė Džordžė. – Tai beprotybė, Lora. Juk nerizikuosi netekti savo namų.
– Mūsų namų, – pataisė Lora.
– Ačiū už tai, bet vis tiek sakau „ne“. Surasime kitą būdą.
Laimė, net sustingusioje gyvenamųjų namų rinkoje atsiras saujelė žmonių, norinčių prabangaus būsto. Pakaks ir tų komisinių, kad jos viską sutvarkytų.
– Na, ką gi, rasime būdą tai išspręsti.
– Dabar paklausyk. – Džordžė žiūrėjo seseriai į akis. – Kodėl dėl galimybės gauti pinigų, kad nusipirktume namą, nė neabejoji, o dėl Ronano – priešingai?
– O ar mums nepavyks? – Lora įsmeigė žvilgsnį į nešiojamąjį kompiuterį, tikėdamasi, kad tas nelemtas prietaisas jau įsijungė. Kodėl taip
