ir stiuardesė nusijuokė ir jis pritariamai linktelėjo.
– Taip, atneškite ir man, ačiū.
Stiuardesė žvilgtelėjo į Darlos krepšį.
– Kol kilsime, padėkite jį po sėdyne.
Darla atsegė krepšį ir padavė Bleikui maišelį šokoladinių saldainių.
– Imk, palaikyk, – paskui padavė ir knygą. – Ir šitą.
Jis dirstelėjo į romano viršelį ir perskaitė pavadinimą.
– Liza Reni Džouns „Pavojinga aistra“?
Darla pakišo krepšį po sėdyne ir užsisegė saugos diržą.
– Romanas apie karštą kariškį didvyrį, kuris išgelbės pasaulį ir savo moterį, – paaiškinusi atsiėmė saldainius ir knygą, – skaitau dėl knygų klubo, kurį rodome per mano šou. Nepatinka romantika?
– Visai ne, – nusijuokė jis, – gal reikėtų nusiųsti porą tokių knygų mano seseriai. Ji visada įsimyli nevykėlius, o paskui nustemba, kai jie palieka ją sugniuždytą. Jau verčiau susirastų herojų knygoje, nei mėgintų juo paversti ką nors iš tikro gyvenimo.
– Man ir tavo seseriai vertėtų pasikalbėti, – burbtelėjo ji. Bleikas jau būtų paklausęs apie jos mestą užuominą, bet ji pridūrė. – Ir su gražia gaida noriu priminti, kad nepanaudotum nei vieno mano žodžio savo šou. Jei pasijuoksi iš mano baimės, prisiekiu…
– Jokiu būdu, – pažvelgė jai į akis patikindamas, kad kalba nuoširdžiai. – Niekada taip nepasielgčiau.
– Štai ir kokteiliai, – pranešė pasirodžiusi stiuardesė. – Gerkite greitai, netrukus turėtume pajudėti.
Bleikas paėmė gėrimus ir vieną padavė Darlai. Kai ji siektelėjo taurės, jų pirštai susilietė, ir tas jausmas jam buvo puikiai pažįstamas. Ji taip pat tai pajuto, pajuto tą pačią trauką, kuri įsiplieskė ant raudonojo kilimo. Trauką, kurią pats ruošėsi kurstyti, jei ne tragedija per jo šou kitą rytą. Tada troško šios moters ir bėgant laikui niekas nepasikeitė. Taip troško, kad sukietėjo vien galvodamas apie progą ją paliesti, apkabinti kaip tada, kai ji vos neparkrito. Ruošėsi dar ne kartą ją apkabinti, tik be žiūrovų. Ši moteris buvo kažkuo ypatinga, norėjosi ją pažinti, o to nebuvo jau labai seniai.
Bleikas kilstelėjo taurę:
– Už naują pradžią.
Sekundėlę jį stebėjusi Darla dzingtelėjo savo taure į jo.
– Už naują pradžią, – ir staiga įsijungė lėktuvo varikliai.
– O, Dieve, – aiktelėjo Darla. Jos aistringas žvilgsnis prisipildė panikos.
– Pažadu, – tarė rimtai svarstydamas, ar pabučiavęs ją dabar tam, kad nusiramintų, užsidirbtų antausį. – Viskas bus gerai. Jei nuo to pasijusi geriau, mano tėvas buvęs pilotas, taigi esu skridęs daugybę kartų. – Ir žvilgtelėjo į jos gėrimą, bet prieš tai negalėjo nepastebėti (ir jau ne pirmą kartą) mažyčio, seksualaus apgamėlio virš jos lūpos. Ak, kaip jis jam patiko. – Dabar pats laikas išgerti savo „Mimozas“.
Darla užsivertė taurę.
– Ar galima dar vieną?
Bleikas padavė saviškę.
– Lyg minėjai, kad nekaip reaguoji į alkoholį.
Darla susivertė ir jo kokteilį.
– Tikrai. Man reikėtų ko nors suvalgyti, – išbėrė greitakalbe ir atplėšė saldainių pakelį.
– Šokoladas ne maistas.
– Šokoladas yra pats tikriausias maistas, – nusijuokė ji, – vaje, jau apsvaigau.
Darla atsilošė savo sėdynėje ir žvilgtelėjo jo pusėn.
– Ar sakiau, kad tau vertėtų susirasti kitą vietą? – prie jų priėjusi stiuardesė paėmė taures, o kita pradėjo aiškinti įprastas saugumo taisykles.
– Tikrai taip, – patikino jis, – ir aš atsisakiau.
Lėktuvas pajudėjo. Darla tuoj pat atsisėdo tiesi kaip styga ir pažvelgė pro langą.
– O, ne, – pasakė jis trindamas jai nugarą, – nežiūrėk. Čia blogiausia, ką dabar gali padaryti.
– Privalau viską stebėti, – tarė ir atsisukusi metė piktą žvilgsnį, – ir iš kur žinai, kad blogiausia?
– Nes mano mama bijojo skristi, – pamėgino atitraukti jos dėmesį, – o ji pati tikriausia kontrolės maniakė. Dedu galvą, kad kasdien patikrini savo kreditinės kortelės sąskaitą. – Ir nuleido langinę.
– Bet juk visi taip daro.
– Aš ne.
– Tai blogai, – metė dar vieną piktą žvilgsnį, – ir pakelk langinę.
– Jei nežiūrėsi pro langą, tau kils mažiau klausimų ir nereikės dvejoti, ar viskas gerai.
– Juk jau sakiau, privalau matyti, kas vyksta lauke.
– Tą patį sakydavo ir mano mama, kol kartą nepabandė nuleisti langinės. Padėjo. Nevirto nervų kamuoliu ir atsipalaidavo. Dabar ji rašo apie keliones.
– Aš ne tavo mama.
– Ne, – ramiai tarstelėjo jis ir patraukęs ranką nuo lango švelniai uždėjo ją jai ant kojos. – Tikrai ne mano mama. Ir, patikėk manimi, puikiai žinau.
Oras išretėjo nuo seksualinės įtampos tarp jųdviejų. Tai buvo puikiausias dėmesio nukreipimas, koks gali būti. Bet tuomet apačioje sugaudė lėktuvo važiuoklė.
– O, Dieve, – sušnabždėjo ji, – ar pakilome?
Bleikas pakėlė juos skiriantį porankį.
– Taip, – atsakė atsisukdamas į ją visu kūnu, – matai, kaip greitai viskas vyksta, kai neseki kiekvieno krustelėjimo? Gal nori saldainio?
– Noriu pažiūrėti…
Bleikas paglostė jai ranką, neleisdamas nusisukti.
– Žiūrėk į mane.
Susitikus žvilgsniams tarp jų akimirksniu įsiplieskė trauka. Bleikas net neprisiminė, kada paskutinį kartą moteris vien žvilgsniu taip įkaitino jo kraują. Tačiau Darlai pavyko be didelių pastangų.
– Jei ruošiesi laikytis dvidešimties atrankų miestų tvarkaraščio, teks rasti geresnę skrydžio baimės įveikimo strategiją nei „Mimozos“ ir šokoladas.
– Trisdešimties, – pataisė
