priešingai, – atrėmė jis, – gali prisiminti, kad aš tau labai patinku.
Kaip tik dėl to ir jaudinosi. Kad jis jai patinka. Kad pamirš, kodėl neturėtų patikti. Kad pamirš, jog jis tik dar vienas valdžios ištroškęs vyras, kuris ją traukia, bet vėliau sudaužys širdį. Bleikas tai įrodė tada, kai pasinaudojo ja, siekdamas didesnių reitingų. Jis jai netiko netgi dar labiau nei visi tie nevykėliai iki jo, nes galėjo paveikti karjerą. Kartą jau pasidavė gundymo galiai, bet išgyveno. Antrą kartą gali ir nepasisekti. Taigi, kodėl, kodėl, kodėl visa tai žinodama stebeilijo į jo lūpas, trokšdama, kad jis pabučiuotų ir atitrauktų jos dėmesį nuo lango? Nejaugi jai visai nerūpi, kad jiedu viešoje vietoje?
– Galbūt net nuspręsi, kad nori mane pabučiuoti, – tarė lyg perskaitęs jos mintis. Bleikas palinko į priekį, atsidūrė taip arti, kad šnerves pakuteno aštrus vyriškas aromatas.
Ji visai ne „galbūt“ norėjo šį vyrą pabučiuoti. Vos galėjo susilaikyti neprisispaudusi prie jo lūpų, o čia buvo puikus įrodymas, kad „Mimozomis“ neįveiks nei skrydžio baimės, nei Bleiko Nelsono.
– Nežiūrėsiu nei į tave, nei pro langą, – mestelėjo ir pasimuisčiusi savo sėdynėje nuleido stalelį, pasidėjo ant jo saldainius ir čiupo knygą. – Verčiau skaitysiu. – Ir atsivertusi meilės romaną pradėjo skaityti nuo ten, kur buvo baigusi.
Ji parvertė vyrą ant nugaros, atsisėdo raitomis ir pabučiavo. Pabučiavęs Laurą Deimianas išlaisvino nevaldomą jėgą. Vieną minutę jie bučiavosi, o kitą lietė, laižė ir ragavo vienas kitą. Jos nuogas užpakaliukas trynėsi į jo vyriškumą ir varė jį iš proto. Deimianas niekaip negalėjo pasisotinti. Negalėjo liautis jos bučiavęs, glamonėjęs, negalėjo atsispirti jos krūtims savo delnuose ir tylioms dejonėms, kurios sklido iš jos lūpų. Jie tirpo vienas kito glėbyje, žaidė liežuviais tol, kol viskas tapo nevaldoma, desperatiška. Jis niekada nebuvo pajutęs to su kita moterimi, niekada nejautė tokio poreikio pasinerti į ją, nekalbėti ir negalvoti.
Deimiano ranka nuslydo jos nugara, paniro į plaukus ir pakreipė jos galvą, kad bučinys taptų gilesnis, kad galėtų pasiimti dar daugiau. Kad ir kas nutiks vėliau, nesvarbu. Nebebuvo nei gero, nei blogo, nei draugų, nei priešų – liko tik jausmas ir geismas.
Darla nuleido knygą. Nebebuvo nei draugų, nei priešų. Eilutė taip tiksliai apibūdino jos viltis dėl Bleiko. Tačiau tai tikrai nepadės jam atsispirti. Siektelėjo saldainių pakelio ir išvyniojo vieną, nežiūrėdama į Bleiką, bet jausdama jo žvilgsnį. Jau ruošėsi įsidėti pirmąjį šokoladuką į burną, kai lėktuvas trūktelėjo. Ji aiktelėjo ir saldainis, kurį laikė rankoje, ir visas maišelis nuskrido į šalį.
Bleikas sugavo saldainius, pakėlė stalelį ir vėl atsuko ją į save.
– Dėl turbulencijos gali nesijaudinti. Po kelių ypač sunkių skrydžių supranti, kad lėktuvas labai atsparus.
Prie jų atskubėjo stiuardesė.
– Ar jaučiatės gerai? – pasiteiravo ji.
– O kaip manote? – paklausė Darla.
– Žinoma, viskas gerai, nedidelė turbulencija nieko baisaus. Dabar rugpjūtis. Šiuo metų laiku šilto oro duobės truputį pakrato.
– Ar esate tuo tikra? – Darla atidžiai ją stebėjo, ieškodama ženklų, kad stiuardesė nerimauja taip pat kaip ji.
– Visiškai.
– Kai galėsite, prašytume atnešti dar porą „Mimozų“, – tarė Bleikas, žiūrėdamas į Darlą. – Jei pasigersi, pažadu nuvesti į kambarį ir nepasinaudoti tavimi, kad ir kaip norėčiau.
Trečias skyrius
Nepasinaudos ja, kad ir kaip norėtų. Šiuo pareiškimu Bleikas leido Darlai susidaryti apie jį naują gero ir garbingo žmogaus įspūdį. Galbūt iš tiesų jį nuvertino. Galbūt pati nusiteikė manyti, kad visada išsirenka netinkamus vyrus, ir veltui ieškojo Bleiko trūkumų.
– Prašau, – pasakė skrydžio palydovė, – dvi „Mimozos“.
Bleikas vieną gėrimą padavė Darlai, o kitą pasiliko sau.
– Tiesą sakant, – tarė Darla, – turėtume išlyginti persvarą. Jau išgėriau du kokteilius. Šiedu tavo.
Bleikas kilstelėjo antakį ir atsipalaidavęs atsilošė sėdynėje, tačiau nepaleido jos iš akių, o jo balsas buvo žemas ir intymus.
– Jei nori išgerti, mielai tavimi pasirūpinsiu.
– Tikiu tavimi. Kiek metų tavo seseriai? Jaunesnė ar vyresnė?
– Jaunesnė penkeriais metais, – tarė jis, – jai dvidešimt septyneri.
– O maniau, kad netinkamo vyro sindromas būdingas tik tiems, kurie dirba šou versle. Galbūt čia dvidešimt septynerių metų merginų prakeiksmas.
– Be galo myliu savo sesutę, bet jos bėdos tikrai nesusijusios su amžiumi. Iš tiesų jai reikia susiimti, tačiau čia ilga istorija, kuriai reikėtų dar kelių „Mimozų“. O mes dirbame tokioje aplinkoje, kuri nėra palanki draugystėms. Visi aplink rūpinasi tik savimi. Tikriausiai Kolorade gyvenanti ūkininko duktė matė visai kitokį gyvenimą?
– Vis dar esu ūkininko iš Kolorado duktė, – atrėmė ji, – ir kai tik šis verslas pamėgins paversti mane kuo nors kitu, tuoj pat dingsiu.
– Gali būti, kad nesuprasi, kada tai nutiks, – tarstelėjo jis, – dauguma nepastebi.
– Bet pastebės mano artimieji. Jie tikrai įkrės man proto.
Bleikas nusišypsojo.
– Mano taip pat.
– Ar jūs artimi?
– Labai. Mane čia atvedė būtent tėvo investicijų strategija. Iš pradžių, kai dar mokiausi koledže, kūriau „Youtube“ filmukus apie investicijas ir akcijų biržą. Viskas prasidėjo nuo labai daug tekilos ir drąsos, – Bleikas kilstelėjo savo taurę ir gurkštelėjo. – Laimei, sulaukęs trisdešimt dvejų saiką jaučiu geriau nei tada, kai man buvo dvidešimt vieneri. Pirmasis filmukas sulaukė tiek peržiūrų, kad kūriau juos toliau ir kažkaip kažkoks svarbus žmogus juos pamatė. Visa kita – jau istorija. Galiausiai parašiau knygą apie investicijas akcijų biržoje ir todėl ši tema nuolat paliečiama per mano šou.
– Tu savo laidoje apžvelgi akcijų biržą, o aš – romanus, – pastebėjo ji. – Kaip diena ir naktis.
– Todėl abu turime savo žiūrovų, – tarė jis. – Kartais žmonėms reikia verslo patarimo, o kartais tiesiog pailsėti. Kartais netgi tas pats žmogus vieną dieną gali užsimanyti vieno, o kitą – kito.
Darla ne kartą galvojo apie tą patį.
– Mano kanalas niekada to nesupras. Jie nori, kad tave sužlugdyčiau.
Jo
