išdavė sumišusius jausmus. Ji bakstelėjo sau prie akies kampučio, krumpliais stabdė ašaras. – Aš labai sutrikusi.
– Aš manau, kad esi graži.
Paprastas pareiškimas iš nepaprasto žmogaus. Žodžiai, nieko neslepiantys ir be potekstės, ją sukrėtė. Jai reikėjo sekundėlės, kad nusiramintų, todėl Violeta paskubomis atsiprašė ir nuskubėjo prie baro, ten atsiplėšė gėrimams skirtų servetėlių ir nusišluostė ašaras. Kai vėl pasijuto nurimusi, sugrįžo pas Džei Ty.
– Tau viskas gerai?
Sugrįžo griežtas, nepalenkiamas verslininkas. Violeta atsakydama linktelėjo ir su palengvėjimu atsiduso. Kad ir ką ji pamatė, nors ir trumpai praskleidusi užuolaidas, nuo to Džei Ty atrodė dar įdomesnis. Ir dėl to buvo sunku.
Ji seniai suprato, kad vienas jo žvilgsnis sukelia joje hormonų audrą. Geismą ji pakentė. Yra šiuolaikiška mergina, turinti sveiką sekso troškimą. Gal nedažnai atsiduoda, bet tai nereiškia, kad jai neįdomu. Ji tiesiog buvo atsargi.
Violetos širdis suspurdėdavo, kai pastebėdavo, kad Džei Ty ja rūpinasi. Romantiškų svajonių apie tokį emociškai neprieinamą vyrą kaip Džei Ty puoselėjimas vestų tik prie sudaužytos širdies. Tokios kančios pasekmes ji regėjo visai čia pat. Violetos motiną vedęs meilužis paliko ją su kūdikiu ant rankų ir nepasiūlė jokios paramos. Rosas Fonteinas paėmė viską, ką davė Liucilė Alen, ir gyveno toliau nesidairydamas atgal. Nors širdis buvo sudaužyta į šipulius, Violetos motina vis tiek mylėjo Rosą ir mylės, kol numirs.
Ne. Violeta yra pernelyg protinga, kad gyventų tokį gyvenimą, kokį gyveno jos motina. Tą akimirką, kai suprato šį negailestingą faktą, ji ėmė gailėtis. Beprotiškai mylėjo savo motiną. Nors dėl to, kad buvo Liucilės dukra, jai teko greitai suaugti. Jeigu ne Tiberijus, apskritai nebūtų turėjusi vaikystės.
Jis dievino Liucilę. Prisiėmė atsakomybę už ją ir jos dukrą. Jiedvi buvo jo šeima. Žinoma, ne juridiškai: nors jis mylėdamas Liucilę norėjo ją vesti, toji neatmetė vilties, kad vieną dieną Rosas Fonteinas sugrįš.
Kai Violeta atiduos širdį, ji padovanos ją laisvam – nuo jausmų bei teisiškai – žmogui. Džei Ty kaip verslininko vardas jai darė velnišką įspūdį, bet kai kalba pasisukdavo apie asmeninius reikalus, jis su jais neturėjo nieko bendra.
Ne dėl to, kad Džei Ty nesuteikė priežasties patikėti, jog laiko ją ne kuo kitu, o konkurente, kuri nušvilpė geriausią jo barmeną. Šįvakar viskas pasikeitė. Šįvakar jis paklausė, ar ji pasiilgs jo, jeigu jis išvyks iš Las Vegaso, ir privertė patikėti, kad jo širdis nustos plakusi, jei ji nepasakys taip.
Violeta nuvijo nerealias mintis, bet negalėjo nepaisyti širdies, kuri įsismarkavo, kai jis švelniai palietė jos ranką. Tai tik paprastas geismas. Ne daugiau. Metro aštuoniasdešimt penkių centimetrų ūgio kietų raumenų kalnas. Gražus, juodais plaukais ir ryškiais antakiais. Liūdnos, it nubrėžtos lūpos. Neišmatuojamo vandenyno mėlio akys.
Jos nuojauta sakė, kad jis yra vyras, kuris gali pasinaudoti pagalba, o ji yra mergina, kuri mėgsta padrąsinti savo komandos narius. Tačiau jis nepriklauso jos komandai ar jos pažįstamų ratui. Verčiau ji elgsis protingai ir rūpinsis savo pačios verslu, kuris domina ir jį. Jeigu ji pernelyg rūpinsis ir siūlys jam pagalbą, kuri nereikalinga, galų gale sudegs.
– Verčiau eisiu dirbti, nes visai atitrūkau nuo reikalų, – pareiškė Violeta, bet neprisivertė pakilti ir nueiti.
Šįvakar kažkas tarp jų pasikeitė, todėl pasitraukti nuo Džei Ty buvo tas pats, kas parodyti, jog jai sunku.
– Verčiau ir aš eisiu, – jis pritarė jai ir žvilgtelėjo į savo laikrodį. – Jeigu tau ko nors reikės, tikiuosi, paskambinsi.
Dar labiau nustebino.
– Žinoma, – Violeta neįsivaizdavo, kokios pagalbos galėtų į jį kreiptis. Dažniausiai savimi pasirūpindavo pati. Privalėjo pasirūpinti. Jos motina per lengvai pasidavė net menkiems sunkumams. Violeta jau vaikystėje išmoko pasirūpinti savimi, nors apsigyvenus su Tiberijumi, kai jai buvo šešeri, gyvenimas išties palengvėjo. – Kaip miela.
Akimirkai jo akys sušvelnėjo. Violeta nespėjo įkvėpti ir jis vėl užsisklendė.
– Visai ne miela, – atrėmė jis, nešališkai ir mandagiai. – Mes esame šeima.
Jo pareiškimas virto vyšnia ant trigubo ledų siurprizo.
– Kaip tu tai supranti?
– Gal tai ne įprastas ryšys, bet tu esi mano dėdės dukra.
– Neoficialiai.
Violeta nenutuokė, kaip vertinti tai, kas siejo juodu su Džei Ty. Jeigu jie prisiriš vienas prie kito, ji iš neutralios teritorijos įžengs į klastingą žemę.
– Manai, kad Tiberijui tai labai rūpėjo?
– Ne, – ji iškėlė galvą ir pervėrė jį žvilgsniu. – Bet, manau, kad tau turėtų rūpėti.
– Kodėl?
Violeta neišmanė, ko griebtis. Stoti akistaton prieš kitus jai buvo neįprasta. Ji mokėsi tai daryti, kai studijavo vadybą, o kai kalbėdavo atvirai – prieš tai gerai pasiruošdavo.
Bet Džei Ty šįvakar ją išmušė iš pusiausvyros ir ji atsakinėjo negalvodama.
– Tiesa ta, kad aš tikrai nežinau.
– Bet juk ne be priežasties taip pasakei, – atkakliai kamantinėjo, jo susidomėjimas skrodė it lazeris.
Violetai nedažnai tekdavo pripažinti savo trūkumus, tačiau jautė, kad turi jam paaiškinti, nes šįvakar jis buvo labai malonus.
– Man nepatiko augti ir žinoti, kad esu nesantuokinė Roso Fonteino duktė, – teisinosi ji. – Visa Fonteinų šeima elgėsi taip, tarsi aš neegzistuočiau, ir man tai buvo nepakeliama.
– Dabar viskas pasikeitė. Henris Fonteinas ne tik priėmė tave kaip savo anūkę, jis padovanojo tau viešbutį ir galimybę vadovauti šeimos verslui.
Violeta linktelėjo.
– Ir aš vis dar tuo stebiuosi. Tačiau kartais sugrįžtu į kailį vienuolikmetės, iš kurios šaipėsi klasės draugai, nes ji gyrėsi esanti Roso Fonteino dukra, nors visi žinojo, kad jis ją ignoruoja.
– Suprantu, kodėl buvo nelengva.
Jai buvo sunku patikėti, kad Džei Ty gali ją užjausti. Vienintelis Stounų nuosavybės paveldėtojas augo žinodamas, kas jis toks ir kam priklauso. Gal santykiai su tėvais nebuvo tobuli, o tėvui ne itin sekėsi vadovauti kompanijai, tačiau viską galima pataisyti, jei imsis tinkamų veiksmų.
– Vadinasi, tu manai, kad mes esame šeima, – pakartojo ji tikėdamasi, kad jis apdovanos ją šilta šypsena. Tačiau iš jo veido išraiškos buvo aišku, kad Violeta kažko nesuprato.
– Neturėjau galimybės pažinti savo dėdę, – paaiškino jis. – Manau, kad daug praradau. Tu jį pažinojai geriau nei kas kitas.
