tai tikrai tas pats vyras, su kuriuo prieš visus tuos metus praleido karštą, aistringą naktį.
Tik…
Anas Lukas turėjo tamsius, pečius siekiančius plaukus, o šio vyro plaukai buvo nukirpti – kad nesigarbanotų? Bet jo akys, tamsios kaip oniksai arogantiškame, griežtame veide, buvo tokios pat. Kaip ir ilga nosis, it akmenyje iškaltos lūpos ir sukąstas žandikaulis.
Jis atrodė toks pats, bet kartu ir visiškai kitoks.
Rudose, tamsiose Luko, kurį Anė sutiko kalnuose prieš ketverius su puse metų, akyse žibėjo kažkas padaužiško. Ryžtinga šypsena spinduliavo nerūpestingumą, kuris pritraukė iki tol tokią rimtą dvidešimtmetę Anę prie savęs it liepsna plaštakę.
Dabar kiaurai veriančiose juodose akyse, taip šaltai stebinčiose Anę, nebuvo likę nė ženklo to pavojingo nerūpestingumo.
Ir jose nesimatė Anę taip sukrėtusio atpažinimo.
Anė it nudegusi atitraukė ranką nuo jo peties ir nesąmoningai žingtelėjo atatupsta. Suvokė, kad nuo tada, kai pakėlė akis ir atpažino aistringąjį savo meilužį šiame lediniame vyre, nebuvo įkvėpusi nė gurkšnio oro.
Tad pagaliau įkvėpė.
– Scuse, signore…
– Aš kalbu angliškai, signorina, – atžariai tarė jis.
Dieve brangus, tas balsas…
Joks plieninis šaltumas nepaslėptų balso, kuris kadaise slopiai ją ragino, lūpoms prigludus prie jos kaklo ir krūtų, Anei vėl ir vėl aimanuojant po tvirtu, geidulingu jo kūnu.
Čia tikrai Lukas.
Bet kitas, daug šaltesnis Lukas, nei Anė prisimena.
Dvidešimt šešerių Lukas buvo laukinis ir nerūpestingas. Viskas, ką jis darė, nuo slidinėjimo iki mylėjimosi, buvo varoma tos energijos, kuriai niekas nebūtų pajėgęs atsispirti. Tos pačios energijos, su kuria jis ėmėsi vilioti – ir suviliojo – Anę.
Niekas nesuabejotų, kad priešais ją stovintis vyras vis dar turi ryžto. Bet dabar energija buvo griežtai tramdoma, o jausmus slėpė arogancijos ir žiaurumo kaukė. Anė suvirpėjo, nes vyras vis dar kiaurai vėrė ją lediniu žvilgsniu.
Luko kantrybė, kuria ir taip nepasižymėjo, seko sulig kiekviena sekunde, o mergina spoksojo į jį it pamačiusi vaiduoklį. Arba baisiausią savo košmarą. Tikrai nebuvo pratęs, kad moterys į jį šitaip reaguotų!
Jo lūpose žaidė nelinksma šypsena.
– O gal signora? – paklausė jis.
– Ne, pirmą kartą buvote teisus, – atsakė Anė.
Merginai prabilus jo atmintyje kažkas sukirbėjo. Jos balsas buvo kimus ir kažkodėl pažįstamas.
Nužvelgė vidutinį jos ūgį, liekną kūną, juodą darbo kostiumą ir šilkinę palaidinę. Kaštoniniai merginos plaukai buvo susegti prie sprando, o širdelės formos veidas pribloškiamai gražus. Jos nosis buvo maža ir riesta, lūpos jausmingos ir putnios, smakras smailus. Veide švietė mėlynos kaip pats Gardos ežeras akys.
Luko atmintis nerimo.
– Ar esame susitikę anksčiau, signorina? – lėtai paklausė jis.
Mergina sumirksėjo, tada nervingai nusijuokė.
– Nežinau, esame? – atitarė ji.
Lukas sutramdė augantį nekantrumą.
– Man regis, aš paklausiau pirmas? – šaltai tarė jis.
Ir tegul sau kamantinėja, pamanė Anė. Šitiek laiko, visus tuos metus didžiausia Anės baimė buvo vėl kažkaip, kažkur jį sutikti. Žinojo, kad susitikimas apsunkins jos gyvenimą taip, kaip pati nė įsivaizduoti negalėjo.
O dabar, kai per kažkokį nelaimingą atsitiktinumą jį sutiko, vyrą, kuris visam laikui pakeitė jos pasaulį, jis jos nė neatsimena!
Anę užplūdęs palengvėjimas buvo sumišęs su pykčiu. Šis vyras įčiuožė į jos gyvenimą, supažindino tokią susivaldžiusią Anę Balfor su aistra ir jauduliu, kokio ji iki tol nepažino, o tada vėl taip pat staigiai dingo.
Ir štai dabar ji suprato, kad jųdviejų laikas drauge, visi nuostabūs jos prisiminimai, kurių pačiai taip ir nepavyko pamiršti, jam reiškė tiek nedaug, kad jis jos nė neatsiminė.
Arogantiškas mulkis!
Anė iškėlė smakrą, mesdama jam nebylų iššūkį.
– Esu tikra, kad bent vienas atsimintume, jei anksčiau būtume susitikę, signore.
Lukas nebuvo toks tikras. Blyškus moters veidas, pyktis jos balse, regis, pasakojo visai kitą istoriją. Tokią, kurioje jis atrodo nelabai gerai.
Turtingo ir galingo Italijos verslininko vienintelio sūnaus ir paveldėtojo Luko jaunystė buvo prašmatni ir kupina privilegijų, buvo išpildomas kiekvienas jo noras. Dėl to Lukas tapo arogantiškas ir tikėjo savo neklystamumu. Ta pati jaunatviška arogancija niekur nedingo ir po to, kai jis įrodė turįs tokį pat gabumą verslui kaip ir tėvas, ir vos aštuoniolikos buvo paskirtas į labai svarbią vietą savo tėvo imperijoje. Bet tada pernelyg savimi pasitikintis Lukas surizikavo per smarkiai ir visa tėvo imperija ėmė griūti akyse…
Prisiminus šį metą Luko lūpos įsitempė. Tuos puspenktų metų galvojo tik apie tai, kaip ryžtingai ir negailestingai atkurti imperiją, kol galiausiai ji tapo didesnė ir geresnė nei bet kada. Tuo metu jo gyvenime buvo vos kelios moterys, o ir tos jo lovoje svečiavosi vos vieną naktį ir netrukus būdavo pamirštos.
Ar ši priešais stovinti mergina nepriekaištingu juodu kostiumu, kaštoniniais į kuodą surištais plaukais ir aiškiu, beveik nepadažytu veidu buvo viena jų?
Kažkodėl Lukas manė, kad ne. Priešingai nei ji, tos moterys buvo aukštos ir šviesiaplaukės, turtingos visuomenės veikėjos. Vis dėlto jis ir toliau į ją žvelgė, o keistas jausmas niekur nedingo…
Jo lūpos kryptelėjo.
– Jūs, regis pamiršote savo skambutį, – nutęsė jis.
Anė nusigandusi dirstelėjo į telefoną rankoje. Telefoną, iš kurio buvo girdėti susirūpinęs balsas, beveik galėjai atskirti žodžius.
Oliveris.
Iš nuostabos vėl pamačius Luką Anė visiškai pamiršo, kad kalbėjosi telefonu su Oliveriu.
Ji sunkiai nurijo seilę.
– Atsiprašysiu, – ji sąmoningai atsuko nugarą, norėdama atitolti nuo vyro ir pokalbį pratęsti kur nors privatesnėje aplinkoje.
Tik nebuvo tikra, kad po šio atsitiktinio susitikimo pajėgs normaliai kalbėtis su Oliveriu. Tiesą sakant, kuo skubiau dings iš Gardos – ne, apskritai iš Italijos – ir nuo vyro, su kuriuo patyrė vienos nakties nuotykį ir kuris jos nė neatsiminė,
