prieš mėnesį.
Anės mintis nutraukė stiprūs, jos ranką suėmę pirštai. Luko pirštai. Ilgi, elegantiški, bet stiprūs.
Pirštai, kadaise glamonėję ir lietę Anę intymiau nei bet kuris kitas vyras. Kurie net ir dabar vis dar sugebėjo nukrėsti ją it elektra, nuvilnijusia jos ranka iki pat putnių krūtų. Krūtų, kurios, Anės gėdai, tučtuojau atsiliepė į pažįstamą prisilietimą ir apsunko jos liemenėlėje, speneliai spaudėsi į nėriniuotą medžiagą.
Anė nusigręžė, o akys, gilios, mėlynos Balforų akys, įspėjamai degė.
– Patraukite ranką! – iškošė pro sukąstus dantis, o jos veidas vėl nubalo.
Išgirdęs karštą balsą, Lukas prisimerkė. Ne, jis tikrai neišsigalvojo, ši mergina tikrai ant jo pyksta ir jis troško sužinoti, kodėl.
Nepaleido jos.
– Gal norėtumėte šįvakar su manimi pavakarieniauti?
Jos akys išsiplėtė ir ji nejaukiai kelias ilgas sekundes į jį spoksojo.
– Ką? – pagaliau rėžė, o skruostus užliejo raudonis.
Lukas trumpai šyptelėjo.
– Klausiau, gal pavakarieniautumėte šįvakar su manimi. Už tai, kad vos jūsų ką tik nenuverčiau, – pridūrė puikiai suprasdamas, kad jie susitrenkė tik dėl jos nedėmesingumo.
Anė reikšmingai į jį pažvelgė.
– Ačiū už kvietimą, – atsakė sausai. – Bet ne.
Lukas prisimerkė – nebuvo pratęs, kad moteris atsisakytų.
– Kodėl ne? – paklausė tiesmukai.
Į jį piktai žiūrėjo rugiagėlių spalvos akys, apsuptos tamsių, vešlių blakstienų.
– Nes nesileidžiu viliojama nepažįstamų vyrų viešbučių koridoriuose, štai kodėl! Dabar prašau paleiskite ranką arba man teks paskambinti apsaugai, kad išmestų jus už tai, kad kimbate prie svečių.
Lukui pasidarė labai įdomu – juk viešbutis priklauso jo šeimai!
– To neprireiks, – sumurmėjo lėtai paleisdamas jos ranką. – Kvietimas vakarienės tebuvo būdas atsiprašyti. – Jis gūžtelėjo pečiais.
Tokio netikėto kvietimo sutrikdyta Anė vos jam paleidus jos ranką pajuto palengvėjimą.
Bet palengvėjimas buvo sumišęs su nusivylimu, nes ji negalėjo – nedrįso – priimti jo kvietimo.
O, ne – negali būti, kad šis vyras ją vis dar traukia! Ar gali?
Ne, žinoma, ne. Jis įsiveržė į jos gyvenimą, pasiėmė iš jos tai, ko norėjo, o tada išjojo į saulėlydį.
Anė turi tris vyresnes seseris, kurios vienu ar kitu metu visos puikavosi pirmuosiuose laikraščių puslapiuose, ir tris jaunesnes – jau keturias – kurios, regis, suka tuo pačiu keliu, tad ji pati tvirtai nusprendė likti šešėlyje ir nesivelti į viešumą, kur taip dažnai švietė Balforų pavardė.
Tėvas tai puikiai žinojo, kai daugiau nei prieš ketverius metus paragino ją vykti su draugais slidinėti į Italiją.
Ir Anė pati nustebo, kaip smagu buvo atitrūkti nuo spaudimo ir viešumo, nuo konkurencijos, nuolat lydinčios Balforų šeimos atostogas.
Būtent todėl, kai Lukas jai taip pavojingai nusišypsojo ir pasiūlė nulėkti drauge nuo stačiausios kurorto trasos, Anė visiškai atsidavė svaigioms jo vilionėms.
Taip atsidavė, kad net grįžo su juo į jo trobelę. Jam pasiūlius, gamindami vakarienę drauge gurkštelėjo degtinės, o vėliau mylėjosi priešais židinį, apsupti rausvo jo švytėjimo.
Buvo nuostabu. Tada ji galėjo būti tiesiog Anė, o Lukas – tiesiog Lukas.
Bet kas jis iš tiesų? Susimąsčiusi Anė atsargiai jį nužvelgė. Nes iš to, kaip tvarkingai buvo apkirpti jo plaukai, koks nepriekaištingas kostiumas, šilkiniai marškiniai, kaklaraištis ir rankomis siūti odiniai batai, buvo aišku, kad jis iš tiesų kažin koks svarbus asmuo.
Ir pati troško visais įmanomais būdais išvengti susitikimo su juo!
– Nereikia atsiprašinėti, – sausai patikino ji, – dabar atleiskite, tikrai turiu užbaigti skambutį.
Lukas dėmesingai į ją pažiūrėjo.
– Negaliu atsikratyti jausmo, kad buvome susitikę anksčiau, – nenurimo jis.
– Gal aname gyvenime, – atkirto ji.
– Gal, – lėtai atkartojo Lukas.
Jis žinojo švelniai lenktą jos žandikaulį, mėlynų akių gylį, kimų, aistringą, švelnų jos balsą.
Ir Lukas tikrai nepraleido pro akis jos reakcijos į menką jo prisilietimą. Krūtys po švarku regimai paburko, į švelnų palaidinės audinį įsirėžė speneliai.
Be to, jam pasirodė, kad vos jam vėl paminėjus galimą ankstesnį jų susitikimą, jos akys išgąstingai išsiplėtė.
– Ar ilgam apsistojote viešbutyje? – smalsiai paklausė jis.
– Tik savaitgaliui, – trumpai atsakė ji. – Bet esu čia dėl darbo ir ketinu būti labai užsiėmusi, tad vargu ar dar susitiksime, – tvirtai pridūrė.
Lukas juto, kaip ji tikisi, kad jiedu nesusitiks.
Įdomu.
Nuo tada, kai prieš ketverius metus, po beveik mirtino tėvo širdies smūgio, Lukas perėmė vadovavimą šeimos verslui, įprato prie nuolat jį medžiojančių moterų, trokštančių už jo ištekėti ar bent tapti meilužėmis. O štai ši moteris kuo akivaizdžiausiai rodė, koks jis jai neįdomus.
Bet tai tik augino Luko susidomėjimą ja. Susidomėjimą, kurio jis rengėsi taip lengvai nepalikti, nesvarbu, padės ji jam ar ne.
Jis ryžtingai nusišypsojo.
– Jumis dėta nebūčiau tuo tokia tikra.
Ji vėl sumirksėjo, nurijo seilę, o kreminis kaklas konvulsiškai sujudėjo.
– Vien dėl kalbų su jumis jau vėluoju į susitikimą, – ji dirstelėjo į elegantišką auksinį laikroduką ant riešo.
Lukas kilstelėjo plačius pečius.
– Tada dar kelios minutės juk nieko nepakeis?
Moteris papurtė galvą.
– Man labai gaila, bet vėlavimas man ne prie širdies.
Lukas žinojo, kad jai visai negaila. Iš tiesų ji negali sulaukti, kada iš čia ištrūks!
Ugningas
