kad tavo sužadėtuvės bus gražios, ilgos ir tu įsitikinsi, kad tas vyrukas yra tau skirtas.
– Mes tuoksimės Ki Veste šeštadienį, liepos ketvirtą.
– Šį šeštadienį? Gal tau galvoj pasimaišė?
– Jeigu norėtum dėl manęs pasidžiaugti, tai esi laukiamas vestuvėse. Ketvirtą valandą Jūrų aktinijoje, šešioliktoje prieplaukoje, – pasakė ji, turėdama omenyje Džeko Bičerdo tyrinėjimui skirtą laivą. – Jeigu ne, tai sėdėk Montanoje ir gailėkis.
– Džeke, aš…
Sesuo išjungė telefoną.
Bonas dusdamas nusikeikė ir iškart jai paskambino. Sesuo nekėlė, leido įsijungti balso paštui. Jis pabandė dar triskart. Džekė vis tiek neatsakė.
Aštrus skausmas raižė skrandį. Bjaurėdamasis savimi, Bonas nusviedė telefoną per kiemą.
Puiku. Labai protinga. Dabar eisiu jo pasiimti.
Kaltė it akmuo lenkė pečius. Pakilęs nuo kėdės, jis sumirkčiojo nuo skausmo, it strėlė perskrodusio koją. Spoksodamas į laiptus, nurijo sunkų gumulą. Kol nusileis jais, praeis amžinybė. Jis giliai atsikvėpė.
Ir staiga pamatė Tarą.
Užliejo palengvėjimas ir Bonas akimirksniu pradėjo nekęsti šio jausmo. Jam nereikia, kad jį kas gelbėtų.
Tara pasilenkė ir paėmė telefoną, paskui pakėlė galvą, akyse spindėjo susirūpinimas.
– Susipykai su seserimi? – Kaimynė įveikė laiptus, kad paduotų jam telefoną.
– Ačiū, – atžariai padėkojo.
– Prašom. – Mergina nutilo.
Bonas nieko nesakė.
– Spėju, nenori apie tai kalbėti?
– Nenoriu.
Kaimynė linktelėjo, rankas prispaudė prie šlaunų.
– Gerai. Tačiau, jeigu norėtum pasikalbėti, vis dar esu čia. Būsiu dar savaitę.
– Taigi, – Bonas galvojo, ką galėtų pasakyti. – Išsikraustai.
– Aha. Grįžtu namo. Mama serga.
– Nenoriu to girdėti.
– Krūties vėžys, bet gydytojai laiku jį aptiko. Mamai paskirta chemoterapija ir spindulinis gydymas, bet jai viskas bus gerai. Tik, na, kai nutinka kas nors panašaus, pradedi galvoti, kas gyvenime iš tiesų yra svarbu, o už šeimą nėra nieko svarbiau, todėl kraustausi namo.
Bonas vos nepasakė pasiilgsiu tavęs, bet prikando liežuvį, kad neištartų nė žodžio. Jis net nesuprato, kodėl taip pagalvojo. Tikriausiai mergina varė jį iš proto nuoširdžiu savo smalsumu.
– Dėkoju, kad pakėlei telefoną. Labai miela iš tavo pusės.
– Nėra už ką. Manau, išgyvenai sunkius laikus. – Jos žvilgsnis nusileido iki kelio įtvaro. – Visai nesi toks šiurkštus, kokį nori, kad tave matytų kiti.
Džekė nepritartų.
– Žinau, kad praėjusią žiemą nukasei ponios Levison įvažiavimą. – Tara linktelėjo į kaimynystėje gyvenančios našlės namus. – Ir kėleisi prieš aušrą, kad ji tavęs neaptiktų ir nemėgintų sumokėti.
– Kas? Aš? – Jis gūžtelėjo pečiais. – Su tokia koja?
– Tikriausiai dėl to prireikė trečios operacijos. Tu negali ramiai nusėdėti.
Bonas krūptelėjo. Ji teisi.
– Per daug apie mane smalsauji.
Jų žvilgsniai susitiko.
Tara kilstelėjo ranką.
– Man reikia eiti pakuotis daiktų.
– Linkiu saugios kelionės.
– Prieš išvažiuodama, užeisiu atsisveikinti.
– Gerai, – sutiko jis, nes nežinojo, ką daugiau sakyti.
Maža raukšlė perkreipė jos antakį.
– Tau viskas gerai?
– Niekada nebuvo geriau.
– Koks tu melagis.
Nevalinga šypsena sutrūkčiojo Bono lūpose.
– Žinau.
Tara kilstelėjo smakrą ir įdėmiai į jį pažiūrėjo, tarsi Bonas būtų nevykėlis.
– Pasirūpink savimi, Toliveri.
– Tu irgi, Duval.
Jis troško, kad ji išeitų. Bonas nenorėjo, kad Tara matytų, kaip jis nušlubčios vidun.
Vyras lūkuriavo, kol kaimynė dingo, tada sutraiškė tuščią alaus skardinę, griebė nuo stalo tablečių buteliuką ir nuslinko į svetainę. Be vandens nurijo vieną tabletę ir susiraukė. Buvo pernelyg suirzęs, kad atsisėstų, per daug skaudėjo, todėl negalėjo stovėti ir labai nerimavo dėl Džekės, tad negalėjo nieko daryti. Pabandė dar kartą paskambinti, bet sesuo neatsakė. Paliko balso pašto pranešimą, atsiprašė už tai, ko prišnekėjo, ir mandagiai paprašė paskambinti.
Bonas įsivaizdavo, kaip Džekė Floridoje pasakoja savo sužadėtiniui, koks nepakenčiamas jos vyresnysis brolis. Ką sau galvojo, manydamas, kad turi teisę, aiškinti jai, kaip gyventi? Neturi teisės, bet, būdamas sveiko proto, jis vis tiek negali leisti jai paskubomis ištekėti. Pats taip pasielgė. Išsikapstė iš nesėkmės. Nenori, kad sesuo kartotų tą pačią klaidą. Reikia susitikti su ja akis į akį. Reikia pasikalbėti su kariškiu, už kurio ji pasiryžusi tekėti.
Džekei buvo nelengva. Judviejų motina galėjo ilgiau su ja pabūti ir šis faktas kėlė dar didesnę sumaištį Džekės galvoje. Bonas laikė save laimingesniu – jis Mirandos neprisiminė.
O Džekei buvo dešimt, kai Miranda išėjo, palikusi ją augti su reikliu tėvu. Sesuo visą gyvenimą stengėsi prilygti Džekui Bičerdui ir ne kartą pasakojo Bonui, kad vienintelis laikas, kai ji nesijaudino, buvo vasaros, praleistos kartu Montanoje pas tetą Karoliną, name prie ežero. Jie abu nesiliovė tikėti, kad vieną dieną Miranda pasirodys sesers namuose, bet taip nenutiko.
Bono tėvas Mirandą vedė iškart po vidurinės. Jis tikino Boną, kad savo santuokos negalėtų pavadinti klaida, nes, jei nebūtų vedęs, neturėtų tokio nuostabaus sūnaus. Veidas Toliveris žinojo, ką daryti, kad vaikas jaustųsi mylimas. Jis sunkiai dirbo, buvo statybų rangovas, šykštėjo pinigų, taupė ir investavo į namų pirkimą bei pardavimą. Ir buvo pakankamai protingas, kad laiku pasitrauktų iš nekilnojamojo turto srities, prieš susprogstant gyvenamųjų namų burbului. Augdamas su tokiu tėvu kaip Veidas, vargu
