nusigauti į Ki Vestą iki vestuvių ir įkrėsti jai į galvą bent kiek košės. Bonas žvilgtelėjo į laikrodį. Pusė septynių, pirmadienio vakaras. Jis neturi nė penkių dienų.
Kelis atrodė kaip sukaltas. Bonas atsipalaidavo atsisėdęs ant sofos. Kaip nusibels į Ki Vestą? Per paskutinę operaciją buvo problemų dėl kraujo krešėjimo ir šįkart gydytojas pasakė, kad skristi jokiais būdais negalima, neskatino ir leistis į ilgas keliones automobiliu. Jeigu kartais Bonui tektų važiuoti automobiliu, privalėtų dažnai sustoti, išlipti ir pasivaikščioti. Bet pats vairuoti iki Ki Vesto negali. Velniava, jis net iki parduotuvėlės pats negali nuvažiuoti. Apgailėtina.
Paskubomis atvertęs telefoną, Google paieškoje surado atstumą nuo Bozmano iki Ki Vesto. Du tūkstančiai ir trys šimtai mylių. Apytikriai trisdešimt aštuonių valandų kelionė automobiliu be jokių stabtelėjimų.
Prakeikimas. Bonas persibraukė plaukus, išėjęs iš kariuomenės, nebesikirpo itin trumpai.
Kaip jis papuls į Ki Vestą? Išsikvies nuomojamą automobilį? Tai perkūniškai daug kainuos. Taip, sąskaitoje Bonas turi tėvo paliktų pinigų, bet jie beveik visi investuoti ir, kol nepraturtėjo, jam vis dar striuka su pinigais.
Kas svarbiau? Pinigai ar neleisti Džekei susigadinti gyvenimo?
Džekė. Be abejonės.
Bonas paskambino į vienintelę Bozmane automobilių nuomą ir jam skubiai buvo pasakyta, kad jie į Ki Vestą jo neveš. O dabar kas? Pasisamdyti ką nors, kas jį nuvežtų? Bet ką?
Blogiausia, kad neras žmogaus, su kuriuo galėtų važiuoti vienu automobiliu ir pakaitomis vairuoti iki Ki Vesto. Už degalus jis galėtų sumokėti.
Gera mintis. Puikiai sugalvota, tiesą pasakius. Bet kur jis ras žmogų, gyvenantį netoliese ir kuo skubiau važiuojantį ta pačia kryptimi?
Vėl įlįs į internetą.
Pabandys dar kartą. Jeigu iki ryt ryto nieko, pamėgins pats rasti, kas jį pavėžės. Šiaip ne taip pakilęs nuo sofos nuklibikščiavo į laisvą miegamąjį, kurį pavertė darbo kambariu. Atsargiai sulenkė koją, nerangiai sukrito į kėdę ir įjungė kompiuterį.
Skelbimą patalpino daugybėje puslapių. Suprato, kad tai rizikinga. Pavakarieniavo, susikrovė lagaminą ir visą likusį vakarą nerimavo dėl Džekės. Daugybę kartų mėgino jai prisiskambinti, bet paaiškėjo, kad sesuo išjungė net balso paštą. Ji tikrai susinervinusi.
Bukagalvis. Pats prisivirei, pats ir srėbk.
Bonas patikrino savo skelbimus. Nieko. Galiausiai įsirangė į lovą.
Pakirdo įprastu laiku. Penktą ryto. Jau beveik devynis mėnesius nebedirba, bet vis tiek negali atsikratyti įpročio anksti keltis. Šiandien įprasta rutina pravertė. Jam reikia krapštytis, jeigu iki šeštadienio ketvirtos valandos nori nusigauti iki Ki Vesto. Galbūt tas Skotas Everlis yra neblogas vaikinas, o gal ir atvirkščiai, bet pirmiausia Bonas turi pats jį pamatyti. Jam nesisekė prižiūrėti Džekės, kai jiedu buvo vaikai, bet dabar tikrai ištaisys savo klaidą.
Pusryčiams suvalgė kiaušinį ir avižinės košės, viršutinę kūno dalį pramankštino su svarmenimis, išsimaudė po dušu, o paskui nuėjo prie kompiuterio, mažai tikėdamasis sulaukti atsakymo. Nykščiu perbraukė sąrašą pažįstamų, galinčių jį nuvežti į Ki Vestą. Sąrašas atrodė apgailėtinai trumpas.
Bonas atidarė elektroninio pašto dėžutę ir klik!
Yra. Atsakymas į jo skelbimą. Taip. Bonas nekantriai perskaitė laiškutį.
Kitą savaitę važiuoju į Majamį. Galiu jus pavėžėti, jeigu galite luktelėti iki pirmadienio.
Nugara įsitempė nuo nusivylimo. Jis atrašė.
Per vėlu. Ar kokiu nors būdu galėtumėte išvažiuoti šiandien, o ne kitą savaitę?
Bonas atsitraukė nuo stalo, skubaus atsakymo nesitikėjo, bet atsiliepęs žmogus tikriausiai buvo prie kompiuterio, nes, Bonui nespėjus pakilti, kompiuteris zvimbtelėjo pranešdamas, kad gavo naują žinutę.
Atleiskite, man reikia susipakuoti ir susikrauti daiktus į priekabą. Anksčiausiai galėčiau išvykti ketvirtadienio popietę.
Bonas paskaičiavo. Jeigu jie išvažiuotų ketvirtadienio popietę, tiesiai į Ki Vestą atvažiuotų šeštadienio rytą, bet su jo keliu neįmanoma trisdešimt aštuonias valandas važiuoti be sustojimo. Jam reikia pridėti dar bent vieną dieną. Vėliausiai galėtų išvažiuoti trečiadienio popietę. Atsisėdo ir parašė.
O jeigu pasamdyčiau žmogų, kuris supakuotų ir sukrautų Jūsų daiktus į priekabą šiandien? Ar galėtumėte išvykti šįvakar?
Negalėdamas nustygti paspaudė Siųsti ir laukė.
Panašu, kad Jūsų atvejis neatidėliotinas, bet Merkurijus dabar slenka atgal. Stengiuosi nekeliauti, kai taip būna. Jis sujaukia visus kelionės planus.
Rimtai? Ar šitas žmogus rimtai kalba?
O jeigu pridėčiau dar penkis šimtus dolerių prie visko? Ar jie padėtų įveikti Merkurijaus baimę?
Pasiūlymas peržengė Bono ekonomiško gyvenimo ribas, bet tai gali būti vienintelė jam pasitaikiusi galimybė.
Prabėgo keletas minučių, bet jis gavo atsakymą.
Gerai. Sutarta.
Bonas su palengvėjimu prispaudė delnus prie viršugalvio. Ak.
Puiku, – parašė jis, – kur jūs gyvenate?
Ir vėl ilgas laiko tarpas. Šįkart toks ilgas, kad Bonas pradėjo nerimauti. Ar jis prarado galimybę? Gal jam rašo moteris, prisibijanti nepažįstamo vyriškio. Negali jos kaltinti. Apdairiai elgtis – protinga. Šiuo atveju sąžiningumas yra geriausia taktika.
Aš esu karo veteranas sužeistu keliu, todėl negaliu vairuoti. Mano sesuo ruošiasi padaryti didžiulę klaidą ir ištekėti už menkai pažįstamo vyriškio, todėl man reikia nusigauti į Ki Vestą ir iki vestuvių įkrėsti jai proto.
Bonas sulaikė kvapą. Jeigu nuoširdumas nepadės, jis tiesiai viską išdėstys, be to, jo laikas senka. Persibraukė per žandikaulį, pirštai pradėjo barbenti į stalą.
Nagi, nagi, parašyk taip.
Jis prisiminė Šeiną, kokie jauni ir kvaili jiedu buvo, susijungė santuokos saitais išties nežinodami, ką reiškia absoliučiai ir nuoširdžiai įsipareigoti kitam žmogui. Tada jis susimąstė apie Džekę, kaip lengva save apgauti ir manyti, kad pamilai, nors iš tikrųjų jauti tik geismą. Negali leisti jai padaryti tokios didelės klaidos. Privalo bet kokiu atveju papulti į Ki Vestą, nesvarbu, ką reikės paaukoti.
Kompiuteris
