paėmė apklausos protokolo blanką ir pasidėjo ant stalo.
– Gerai, pradėkime nuo pradžių, panele…
– Miglė.
– Migle, papasakokite man apie tą vakarą.
– Aš buvau Kalnų parke. Ramiai sau vaikščiojau, kai kažkoks vyras pripuolė, nuplėšė man nuo peties rankinę ir dingo.
– Kalnų parke… – pakartojo Arnas. – Ką jūs ten veikėte? Kiek žinau, tą vakarą ten nebuvo jokio koncerto ar kitokio renginio.
– Buvo gražus vakaras ir aš užsimaniau pasivaikščioti po darbo. Kaip sakoma, pravėdinti smegenis.
– O kas sumušė?
– Jis ir sumušė. Aš priešinausi, nenorėjau atiduoti rankinės, tada jis mane pargriovė ir sumušė. Nesvarbu. Nenoriu apie tai kalbėti. Mano rankinė… dokumentai… Štai kas svarbu.
– Kaip jis atrodė?
– Nežinau. Neįsidėmėjau. Viskas įvyko labai greitai. – Miglė nuleido akis.
Arnas suprato, kad ji daug ką nutyli, nenori atskleisti tiesos, o nuojauta jam įkyriai bruko mintį, jog ši mergina gali būti dar viena Kalnų parko užpuoliko auka. Jos nenoras kalbėti apie sumušimus, bandymas sutelkti dėmesį į apiplėšimą ir kuo greičiau baigti pokalbį vertė manyti, kad ji prigąsdinta. Arnas palinko per stalą prie jos.
– Geriau papasakokite, kaip viskas buvo iš tikrųjų. Jaučiu, jog slepiate tiesą. – Mergina tylėjo, tik ašaros kapsėjo ant sunertų jos rankų. – Migle, man reikia žinoti, – neatlyžo Arnas. – Jūs ne vienintelė, nukentėjusi Kalnų parke. Vakar užpuolikui į nagus pakliuvusi mergaitė šiuo metu yra ligoninėje ištikta komos. Jis žiauriai sumušė ją ir išprievartavo. Negana to, sušvirkštė medikamentų dozę, su kuria jos organizmas nesusitvarkė. Jai vos septyniolika.
Ir taip išbalęs Miglės veidas išblyško dar labiau. Ji papurtė galvą ir užsidengė rankomis ausis.
– Aš nieko nenoriu žinoti! Man reikia atgauti dokumentus arba išsiimti naujus ir viską pamiršti.
– O aš noriu, kad mane išklausytumėte. Turiu dvi versijas ir man rūpi išsiaiškinti, kuri iš jų teisinga. Pirma: merginas prievartauja ir žudo kažkoks iškrypėlis, antra: tai organizuotos grupuotės, kuri verčiasi prekyba žmonėmis, darbas. Man jau teko susidurti su tokiais žmonėmis. – Arnas palinko į priekį ir įdėmiai pažvelgė sutrikusiai merginai į veidą. – Kaip manote, kuri iš šių versijų teisinga?
Jis stengėsi būti kantrus. Žinojo, kad ragindamas merginą prabilti atvirai tikriausiai nieko nepasieks. Todėl nekeldamas balso ir neskubėdamas dėstė savo spėliones ir klausinėjo apie įvykius taip, tarsi priešais jį sėdėtų vaikas. Ramus, kiek globėjiškas Arno balsas skambėjo itin mandagiai.
– Aš suprantu, kad esate išsigandusi, sutrikusi. Suprantu, ką teko išgyventi. Gal jums reikia laiko atsigauti? O gal būtų lengviau kalbėtis su moterimi? Tada…
– Nekalbėkite su manimi kaip su mažu vaiku! – pasipiktinusi riktelėjo Miglė ir garsiai patraukė nosimi. – Aš suaugusi moteris!
Arno akyse žybtelėjo pykčio ugnelės, jis pakilo ir garsiai tvojo delnu per stalą.
– Tai ir elkitės kaip suaugęs žmogus! Supraskite pagaliau, kad mums svarbi kiekviena detalė, nes kol kas neturime nieko, nuo ko galėtume pradėti paieškas. Jeigu tylėsite, jei nepadėsite mums jo sučiupti, tas niekšas ir toliau užpuldinės merginas. Svarbu kuo greičiau užfiksuoti visas smulkmenas, nes laikui bėgant jos, galimas daiktas, išsitrins jums iš atminties.
Arnas jautė, kad jo kantrybė senka. Diena buvo sunki, ryto įvykiai it milžiniškas akmuo slėgė krūtinę. O čia dar ši mėlynėmis išpuošta gražuolė spyriojasi neapsispręsdama, ką sakyti, o ko nesakyti.
– Aš bijau! – netikėtai suriko Miglė. – Kaip jūs nesuprantate? Bijau. Man iki šiol ausyse skamba to vyro grasinimai: Jeigu kam nors prasižiosi, aš tave surasiu. Jis neatrodė nusiteikęs juokauti. O aš visai nenoriu tikrinti, ar tai tiesa.
– Manote, jog jis žino, kur jūs gyvenate?
– Aš nieko nemanau. Noriu tik vieno – kad tai kuo greičiau baigtųsi ir aš viską pamirščiau. Į komisariatą atėjau pranešti apie pagrobtus dokumentus.
Edita tylėdama klausėsi merginos, o kai pagaliau nutarė įsiterpti į pokalbį, prabilo su pykčio gaidelėmis balse:
– Ar apie kitas merginas jūs pagalvojote? Viena nužudyta, antroji – ištikta komos, tik jums pasisekė – pavyko pasprukti. Tas niekšas tikriausiai žudys toliau? Ar galėsite ramiai miegoti naktimis žinodama, kad nepadėjote jo sustabdyti?
– Edita, pakaks, – griežtai pertraukė ją Arnas ir pastūmė Miglei pustuštį apklausos protokolą. – Nedaug vilčių, jog rasime jūsų dokumentus. Jeigu pavyks, mes jums pranešime. Pasirašykite ir palikite savo adresą bei telefoną.
Mergina kietai suspaudė lūpas ir Arnas suprato: ji daugiau nieko nepasakys. Kai durys užsidarė jai už nugaros, jis įsmeigė į Editą piktą žvilgsnį.
– Būtų gerai, kad nesikištum į apklausą.
– Ji išvedė mane iš kantrybės. Išnešė sveiką kailį ir džiaugiasi.
– Negi nematei, kokia išsigandusi? Ja dėta ir tu džiaugtumeisi.
– Taip. Būčiau laiminga. Bet tikrai norėčiau, kad policija prigriebtų taip mane „išgražinusį“ niekšą.
Pravėręs kabineto duris Aleksas stabtelėjo ant slenksčio ir kurį laiką klausėsi įsikarščiavusių bendradarbių žodinės dvikovos.
– Ei, kas jums darosi? – neiškentė jis, kai balsai ėmė skambėti gerokai per garsiai.
Arnas ir Edita akimirksniu nutilo.
– Atsirado dar viena nuo užpuoliko nukentėjusi mergina, – pagaliau prabilo Edita. – Jai pavyko pasprukti.
Aleksas atsisėdo prie savo darbo stalo.
– Ką sužinojote? – pasidomėjo jis.
– Nieko, ji nekalba, – atsakė Arnas. – Yra išgąsdinta. Ir sumušta.
– Ji jaudinasi dėl prarastų dokumentų, o ne dėl miesto gatvėmis vaikštančio užpuoliko. – Editos balsas buvo kupinas sarkazmo ir pagiežos.
– Ji dar sugrįš, pamatysi, – ramiai tarė Arnas. – Apsiramins ir vėl pasirodys. Tvirtina, jog užpuolikas atėmė iš jos rankinę. Greičiausiai pati pametė sprukdama. – Jis susimąstė. – Man kažkodėl atrodo, kad gali būti ir daugiau tokių atvejų. Edita, susisiek su kitais komisariatais ir…
Arnas dar nebaigė sakinio, o Edita jau rinko telefono numerį. Po penkiolikos minučių ji jau buvo pasirengusi pateikti informaciją viršininkui.
– Per
