style="font-size:15px;"> – Keista, – susimąstęs tarė Arnas. – Nejaugi jis tikėjosi, kad apsvaigusi nuo kelių gurkšnių šampano mergina neprisimins, kas atsitiko, todėl ir paliko gyvą? Dirstelėk, gal bendrajame tinkle yra daugiau informacijos apie tą bylą, noriu pavartyti.
Kitos merginos, Rimos, parodymai iš dalies sutapo su Nomedos draugių pasakojimu. Interneto svetainėje susipažinusi su vyriškiu ir kelias dienas pabendravusi susitiko kavinėje. Ji užpuoliką apibūdina kaip simpatišką padoriai atrodantį vyrą, aukštą šviesiaplaukį. Sakė esąs Romas.
– Manau, reikia pakviesti tą merginą pasikalbėti. Gal ji prisimins dar kokių nors smulkmenų, – tarė Arnas užversdamas bylą. – Ji taip pat matė užpuoliką.
– Deja, – tarė Edita priėjusi prie Arno stalo, – Rima patyrė stiprų šoką ir tėvai, šeimos psichologui patarus, kuriam laikui išvežė ją iš šalies. Jie paliko savo mobiliųjų telefonų numerius, tačiau bendrauja nenoriai.
– Gaila. Na, ką padarysi. Dirbsime su tuo, ką turime. – Jis atsistojo, paskui vėl atsisėdo ir paėmęs telefoną surinko numerį. – Gal jie ir nenori bendrauti, tačiau aš pabandysiu.
Arnas ilgai laukė ir jau buvo bepadedąs ragelį, kai išgirdo tylų balsą:
– Klausau.
– Laba diena. Jus trukdo vyriausiasis tyrėjas Arnas Ruzgys. Gal galėčiau pasikalbėti su Rima?
Po ilgokos tylos pasigirdo atodūsis.
– Taip. Aš klausau.
– Rima, tikiuosi, jaučiatės jau geriau ir po truputį atsigaunate po patirto siaubo. Labai norėčiau su jumis pasikalbėti apie tą naktį ir…
– Aš viską papasakojau policijai, – nepatenkinta tarė mergina. – Yra protokolai, pasiskaitykite.
– Skaičiau. Tačiau praėjo šiek tiek laiko, galbūt prisiminėte ką nors, ko nepaminėjote anksčiau. – Vėl stojo tyla. – Rima?
– Kai mes susitikome, aš apsidžiaugiau jį pamačiusi. Pamaniau: koks dailus vyras. Buvo labai dėmesingas. Pavaišino mane kava, paskui šampanu. Jaučiausi pakylėta. Bet tikriausiai per daug jaudinausi, nes po kelių gurkšnių šampanas kaip reikiant trenkė man į galvą. Kojos visai neklausė. Iš kavinės jis išnešė mane ant rankų ir vis šnabždėjo, kad dėl nieko nesirūpinčiau. Ir nusinešė mane… į mišką. Toliau viską atsimenu kaip per rūką. Mačiau, kaip jis drasko mano drabužius, kaip mane prievartauja, tačiau nieko nejaučiau… Visai nieko… – Rima nutilo ir Arnas išgirdo tylų šniurkščiojimą. Tariant paskutinius žodžius jos balsas virpėjo. – Aš nepajėgiau nei šaukti, nei priešintis. Kai jo rankose sužibo peilis, išsigandau, bet negalėjau pajudėti. Ūmai Romas pašoko ant kojų ir nubėgo bjauriai keikdamasis.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.
