IUS
Zakas Skotas vakarėliuose nesilanko. Jau nebe.
Kadaise būdavo jų siela. Bet kiek daugiau nei prieš metus viskas pasikeitė. Zakas sugrūdo rankas į smokingo kelnių kišenes ir susiraukė. Manė, kad kartu su drauge atvykti į vestuves Sicilijoje bus lengva. Kaip paaiškėjo, vestuvės taip ir neįvyko, bet pobūvis vis tiek surengtas. Taigi jis stovėjo salės pakrašty svarstydamas, kurgi pasidėjo Teilorė Karmaikl. Svarstydamas, ar galėtų išsmukti ir atsiprašyti jos teksto žinute.
Galva po sunkios nakties dunksėjo. Jis vėl sapnavo. Ginklus, sprogimus ir iš dangaus žemėn smingančius lėktuvus.
Niekas taip nepertvarko svarbiausių dalykų vyro gyvenime kaip kova dėl išgyvenimo. Nuo tada, kai jo lėktuvą pašovė priešo teritorijoje, ankstesnė veikla – labdaros akcijos, pasirodymai viešumoje, kalbos, politikų vakarienės – dabar jam prilygo kankinimams, be kurių galėtų apsieiti.
Vis dėlto šiuo metu nuo jų išsisukti tapo kur kas sunkiau nei anksčiau. Jis ne tik Zakarijas Džeimsas Skotas IV, iškilaus Jungtinių Amerikos Valstijų senatoriaus sūnus ir farmacinės įmonės paveldėtojas, bet ir karo didvyris.
Zakas dar labiau susiraukė.
Nuo pat gelbėjimo operacijos – per ją pražuvo visi jo gelbėti pasiųsti jūrų pėstininkai – jis tapo savotiška Amerikos įžymybe. Žiniasklaida vis nepaliko jo ramybėje – Zakas žinojo, kad tam daug įtakos turėjo tėvo viešuose pasirodymuose nuolat minima jo istorija.
Zakarijas Džeimsas Skotas III neketino leisti tai istorijai nutilti. Tik ne tada, kai ji gali jam suteikti politinės naudos.
Jo sūnus atliko pareigą, nors galėjo pasirinkti lengvesnį kelią. Nusprendė tarnauti tėvynei, o ne sau. Tiesa, Zakas, užuot skraidinęs lėktuvus į karo zoną, galėjo sėdėti Skotų farmacinės įmonės taryboje ir valdyti kalnus pinigų. Tačiau lėktuvai – jo gyvenimas.
Tiksliau buvo, nes po avarijos jį kankino gniuždantys ir nenuspėjami galvos skausmai, dėl kurių tapo pernelyg pavojinga skraidyti.
Taip, visiems patiko, kad jis drąsiai žengė į karą ir išgyveno.
Tačiau Zakas nesijautė drąsus ir, po paraliais, tikrai nesijautė nuveikęs kažką ypatingo. Nenorėjo dėmesio, nenusipelnė apdovanojimų. Pats manė, kad neįtikėtinai susimovė.
Negalėjo priversti jų liautis. Sustabarėjęs stovėdavo ir šypsodavosi kameroms kaip pareigingas kariškis, nors viduje jausdavosi negyvas. Ir kuo didesnę tuštumą jausdavo, tuo labiau juo domėdavosi žiniasklaida.
Tačiau ne viskas blogai. Jis perėmė Skotų fondo, labdaringos šeimos įstaigos, valdymą ir nenuilsdamas darbavosi agituodamas remti karo veteranus. Jie dažnai grįždavo turėdami labai mažai, jų gyvenimai būdavo sužlugdyti. Vyriausybė bandė jais rūpintis, bet užduotis didžiulė – kartais veteranai pristigdavo dėmesio.
Zako tikslas – kuo daugiau jų išgelbėti. Dievaži, yra jiems skolingas.
Jis nužvelgė salę. Bent jau dabar žiniasklaidos dėmesys nukreiptas kitur. Siciliečiai žurnalistai kur kas labiau domėjosi tuo, kad nuotaka paliko jaunikį prie altoriaus. Zakas šiai miniai nė kiek neįdomus. Bent šioks toks privalumas.
Nedažnai tenka neatpažintam lankytis tokiuose susibūrimuose.
Bet vis tiek buvo įsitempęs, jautėsi sekamas. Slankiojo palei susirinkusiuosius pritemdytoje salėje ir vos tramdydamas galvos skausmą ieškojo Teilorės. Ji neatsakinėjo į žinutes ir jam pasidarė neramu. Mergina taip jaudinosi dėl šios kelionės, dėl grįžimo į aktorystę ir dėl režisieriaus nuomonės apie ją.
Bet Teilorė tvirta, jis žinojo, kad į renginį, kur gausu žurnalistų, būtų atėjusi aukštai iškelta galva. Ji troško vaidinti šiame filme, norėjo gauti pinigų ir reklamos veteranų klinikai Vašingtone, Kolumbijos apygardoje, kur praleido daug laiko padėdama kitiems. Zakas prisiminė kareivius, jūrininkus, orlaivių pilotus ir jūrų pėstininkus – dauguma jų kentė sekinantį potrauminio streso poveikį, kuriems klinika padėjo, pagalvojo apie nuolatinį lėšų poreikį ir suprato, kad Teilorė į kambarį būtų įžengusi nusiteikusi sėkmei.
Jis tik nežinojo, kaip viskas susiklostė.
Zakas atsitraukė į tylų kampą – nors tokį čia vargu ar rastumei – ir ieškodamas telefono kyštelėjo ranką į kišenę ties krūtine. Kartu ištraukė ir nedidelį medalį, kybantį ant kaspino, ir suvokęs, kas tai, sumirksėjo. Kryžius už nuopelnus oro mūšiuose, kurį jam įteikė grįžus iš aukštikalnių dykumos Afganistane. Teilorė tikriausiai įdėjo ordiną į kišenę, kai paėmė smokingą iš valyklos. Zakas apčiupinėjo žvaigždės spindulius, suspaudė kryžių delne ir vėl įsidėjo į kišenę.
Medalio nenorėjo, bet negalėjo rinktis. Buvo ir kitų medalių, kuriuos tėvas nuolat minėdavo kalbose, bet Zakas tenorėjo visus juos pamiršti.
Teilorė tvirtino, kad jis turįs suvokti jų nusipelnęs. Ji norėjo tik gero, bet, po velnių, varė jį iš proto labiau nei tai sugebėtų tikra sesuo.
Jis nekantriai surinko Teilorės numerį. Ji neatsiliepė. Zakas susierzino. Norėjo žinoti, ar jai viskas gerai, taip pat troško pabėgti iš šito kambario. Minia vis pūtėsi – lai niekas nesako, kad siciliečiai praleis progą pasilinksminti – ir darėsi vis triukšmingiau.
Jis tam nenusiteikęs.
Kai tik Zakas pasuko išėjimo link, pobūvio vedėjas paleido pirmą dainą ir minia suūžė. Šviesos visai užgeso, ėmė mirksėti stroboskopinės lempos. Zako širdis pradėjo skausmingai daužytis. Giliai alsuodamas prieš savo valią jis prisišliejo prie sienos.
Čia tik vakarėlis, tik vakarėlis. Bet lempos toliau blyksėjo, žmonės pradėjo šūkauti ir jis nebesutramdė kylančios panikos.
Ne, ne, ne…
Ūmai vėl atsidūrė apkasuose vidury nakties supamas ginklų ir sprogstamųjų užtaisų papliūpų, kurių žemi dunksėjimai aidėdami krūtinkaulyje vertė visą kūną mausti iš spaudimo. Jis užsimerkė, sunkiai nurijo seiles smėlio, dulkių ir žvyro pilnoje gerklėje.
Pilve išplito agresija ir susierzinimas. Norėjo kautis, pakilti ir čiupti ginklą, norėjo padėti jūrų pėstininkams atmušti priešą. Tačiau buvo apkvaišintas vaistais, nes susilaužė koją, taigi negalėjo pajudėti.
Zakas gulėjo bejėgis, smarkiai užsimerkęs ir pajuto ant rankos švelnų prisilietimą. Delnas lėtai pakilo jo žastu, brūkštelėjo skruostą. Prisilietimas prie odos nutraukė sąstingį.
Jis reagavo kaip karys – čiupo tą ranką ir suko tol, kol jos savininkas suriko. Riksmas buvo švelnus ir moteriškas, tikrai ne teroristo, pasiryžusio jį sunaikinti. Zakas miglotai suvokė, kad prie jo prisispaudęs kūnas nėra šiurkštus. Tas kūnas apvilktas satino drabužiu, slystančiu ant jo paties kostiumo medžiagos.
Po kurio laiko Zakas prisivertė atsimerkti. Šviesos vis dar blyksčiojo, o širdis į kūną vis dar pumpavo adrenaliną. Sumirksėjo ir papurtė galvą. Čia ne dykuma? Ar jis nėra paskutinis likęs gyvas apkasuose?
Garsai pamažu tapo aiškesni, jis išskyrė muziką, juoką ir garsų pokalbį. Zakas sutelkė žvilgsnį į elegantišką medžiu apkaltą sieną priešais… ir suvokė prie jos remiąs moterį už nugaros užlaužta ranka. Girdėjo, kaip ji tyliai alsuoja.
– Prašau, – tarė ji ramesniu balsu nei Zakas tikėjosi. – Manau, palaikėte mane kažkuo kitu.
Palaikė kažkuo kitu? Zakas sumirksėjo. Kuo gi jis ją palaikė?
Teroristu. Žmogumi, pasiryžusiu jį nužudyti.
Bet
