plaučius. Jie gali trūkti bet kurią akimirką.
Lija atsispyrė smarkiau, bet tapo savo kvailumo auka.
Ne, Karmelos kvailumo, miglotai pamanė ji. Kvailos Karmelos suknelės. Juk visi juoksis rytoj radę išpampusį jos kūną baseine.
Vargšė apgailėtina kvaila Lija. Nieko nepridursi, buvo ryžtinga. Priėmė sprendimą, kuris ją pražudys. Lija susimąstė, ar mama galvojo tą patį tas kelias sekundes, kol jos automobilis kybojo ant uolos krašto prieš nukrisdamas ant akmenų apačioje…
ANTRAS SKYRIUS
Lija pamažu atsibudo. Sukosėjusi pajuto skausmą gerklėje ir krūtinėje. Prisiminė buvusi baseine, prisiminė, kaip užkliuvo suknelė. Ji pasirėmė ant alkūnės. Buvo tamsiame kambaryje. Atsisėdo ir antklodė nuslydo nuo kūno. Kaip išlipo iš baseino? Ir kodėl yra nuoga? Neprisiminė, kaip grįžo į kambarį, neprisiminė nieko, tik tą paskutinę akimirką, kai pagalvojo, kad Korečiai ras jos rausva suknele apvilktą kūną, įstrigusį baseino dugne.
Atsiklojo ketindama išlipti iš lovos, bet judesys tamsoje ją sustabdė.
– Jumis dėtas taip nedaryčiau, – pasakė žemas vyriškas balsas.
Lija čiupo antklodę ir vėl užsitraukė. Ar ilgai jis ten stovėjo?
– Kas jūs? Ir kodėl esate mano kambaryje?
Vyras abejingai nusijuokė.
– Aš Zakas. Tai jūs esate mano kambaryje, širdele.
Širdele.
– Jūs amerikietis, – pasakė Lija, o jos širdis ramiai dunksėjo. Tas pats amerikietis?
– Atsiprašau, – tarė jis.
– Už ką?
– Regis, nusivylėte.
Lija papurtė galvą, bet pajutusi, kad nieko nesuvokia, liovėsi. Jautėsi apsvaigusi, lyg būtų gėrusi, nors per visą vakarą neišgėrė daugiau nei taurės šampano.
– Kaip čia atsidūriau?
– Atnešiau jus.
– Neįmanoma, – purkštelėjo Lija. Ji aukšta, nerangi ir stora. Be vežimo ir arklių kinkinio jis nebūtų jos atnešęs.
– Akivaizdu, kad įmanoma, – atitarė jis. – Nes jūs čia.
– Bet kodėl? – Paskutiniai dalykai, kuriuos prisiminė – vanduo ir tamsa.
Pala, netiesa. Dar buvo šviesa, kietas paviršius po nugara ir tvilkantis chloro skonis gerklėje.
– Nes kai ištraukiau jus iš baseino, maldavote, kad nieko nekviesčiau.
Ji kažką mėklino. Prisiminė nerimavusi, kad kas nors ją pamatys, kad juoksis ir badys pirštais. Kad Karmela stovės sukryžiavusi lieknas rankas vypsnio iškreiptu piktu veidu, linksės ir juoksis… stora, tyli ir silpna.
– Tik tai ir sakėte. Be perstojo kartojote, – pridūrė jis ir Lija užsimanė slėptis.
Ji palietė ranka plaukus. Vis dar drėgni, nors nebe šlaputėliai. Be to, ji nuoga. Nuogut nuogutėlė. Lijos veidas nukaito.
Vyras atsisėdo greta jos ant lovos ir ištiesė stiklinę vandens.
– Štai, išgerkite, – pasakė maloniu balsu.
Ji pakėlė akis, žvilgsniai susitiko ir jos širdis keliskart iš eilės suspurdėjo. Tai tas pats vyras. Turėjo tamsias akis, tvirtą smakrą ir pradėjusius dygti šerelius, nes kelias valandas nesiskuto. Jo plaukai nukirpti trumpai, beveik kariškai, o tokių patrauklių lūpų jai dar gyvenime neteko matyti.
Lija paėmė vandenį ir ėmė maukti, o išgėrusi per daug užspringo. Zakas griebė stiklinę ir padėjo šonan, pasirengęs prireikus patrankyti jai per nugarą. Lija iškėlusi ranką jį sustabdė.
– Viskas gerai, – cyptelėjo. – Ačiū.
Jis atsilošė ir atidžiai ją nužvelgė.
– Tikrai?
Lija vėl pažvelgė į jį ir suvokė, kad jo veidas persmelktas gailesčio. Gailesčio! Toks pat dar vieno žmogaus žvilgsnis jai šįvakar buvo beveik nepakeliamas.
– Taip.
– Šįvakar jums pasisekė, – pasakė jis griežtesniu balsu. – Kitą kartą gali nebūti kam jus ištraukti.
Ji numanė, kad Zakas stengiasi pasakyti kažką svarbaus, bet buvo pernelyg nuvargusi, kad suprastų. Tuomet suvokė.
– Nebandžiau nusižudyti, – paprieštaravo ji. – Tebuvo nelaimingas atsitikimas.
Vyras kilstelėjo antakį.
– Mačiau, kaip įbridote į vandenį. Tiesiog nusprendėte paplaukioti su visais drabužiais?
Lija nuleido žvilgsnį.
– Panašiai. – Ar jis suprastų, jei ji atskleistų tikrąją priežastį? Jis gražus, tobulas. Anksčiau manė, kad juodu turi kažką bendro, bet klydo.
O kaip kitaip.
Ji dažnai klysta. Lija nusivylė smarkiau, nei galėjo pripažinti. Ir pasijuto vienišesnė nei kada nors anksčiau. Šis vyras, kad ir kokių trūkumų jame įžvelgtų, su ja neturėjo nieko bendro. Nejau būtų įmanoma?
– Kuo jūs vardu? – paklausė jis malonesniu balsu.
– Lija. Ir jei taip norite žinoti, neapkenčiau savo suknelės. Štai kodėl įšokau į baseiną.
Vyro juokas ją nustebino.
– Tada kodėl apskritai ją pirkote?
– Nepirkau. Tai pamergės suknelė ir ji buvo pasibaisėtina.
– Gaila, bet rausva jums netinka. – Balsas buvo pernelyg šiltas, kad žeistų. – Tikrai ne. – Turint omenyje ankstesnę jo reakciją ji šiek tiek sutriko, be to, pasidarė labai smalsu. Toptelėjo, kad turėtų baimintis nuoga gulėdama po antklode nepažįstamojo kambaryje.
Bet nesibaimino. Keista, bet su juo jautėsi saugi. Tarytum paprašytas šis vyras užstotų ją nuo pasaulio. Žinoma, tai netiesa, bet akimirką tvyrojo malonus jausmas.
– Deja, suknelės neišgelbėjau, – pasakė. – Ji suplyšo įstrigusi vamzdyje, o likusi dalis, galima sakyti, suiro pamėginus ją nuvilkti.
Lija vėl pajuto, kaip kaitra atsėlina į skruostus.
– Kaip matau, nuvilkote viską.
– Taip, atsiprašau, bet nenorėjau, kad sušlapintumėte mano patalus. Ar susirgtumėte gulėdama šlapiais, lipniais drabužiais.
Ką jai atsakyti? Ar patiko, ką
