spaudė galvą prie medžio plokštės. Minkšti moters apvalumai susiliejo su juo, užpildė visus aštrius kūno kampus – jam jau labai seniai neteko to patirti.
Grįžus iš karo jo gyvenime neliko vietos švelnumui. Apmaudu, bet būtina. Tačiau dabar pasijuto trokštąs sąlyčio. Jo kūnas sukruto, o iškalbingai slėpsnose supulsavęs kraujas nustebino.
Zakas paleido moterį tarytum jos nudegintas ir skubriai atsitraukė per žingsnį. Kas jam, po velnių, darosi? Štai kodėl jam nebepatiko rodytis viešumoje – o jei netektų proto, kaip kad nutiko prieš akimirką? Ką tuomet pasakytų žiniasklaida?
Šunsnukis.
– Prašau atleisti man, – įsitempęs prabilo Zakas.
– Ar gerai jaučiatės? – pasiteiravo ji.
Tai buvo labai paprastas klausimas tokioje neįprastoje situacijoje, bet jis nesugebėjo suregzti atsakymo. Tiesiog norėjo pabėgti. Bent kartą norėjo ištrūkti, užuot stoiškai stovėjęs ir tvėręs visus jam pamėtėtus išbandymus.
Čia nebuvo kam jį sulaikyti – nei žurnalistų, nei kamerų, nei pareigos, slegiančios likti ten, kur yra, ir kentėti.
Nieko nematydamas apsisuko ir ėmė ieškoti išėjimo. Kažkaip aptiko duris ir išsiveržė pro jas į tylų vėsų koridorių. Už nugaros išgirdo kažką judant. Nežinojo, kodėl, bet atsisuko.
Ten jį stebėdama stovėjo ji. Moters plaukai buvo tamsiai raudoni, o siaubingo rausvo atspalvio suknelė, rodėsi, tuoj plyš ties putlia krūtine.
– Ar gerai jaučiatės? – vėl paklausė ji.
– Gerai, – atsakė Zakas aiškia italų kalba. – Atsiprašau. Jūs mane išgąsdinote.
Tuomet moteris nedrąsiai priėjo arčiau, priešais save sunėrusi rankas. Ji graži, nusprendė, nors ir vilki baisią suknelę. Jos figūra buvo įsirėžusi jo mintyse, o apvalumai vis dar tvilkė kūną. Niežėjo rankas imti ją tyrinėti, bet Zakas laikė sugniaužęs kumščius pašonėse. Anksčiau nepraleisdavo progos pabūti su visomis moterimis, kurios jam siūlydavosi, bet grįžus iš karo to vyro per kelis mėnesius nebeliko.
Iš pradžių mėgaudavosi seksu, nes manė, kad jis padės užsimiršti. Nepadėjo. Tik sustiprino kontrastą tarp gyvenimo ir mirties, ir jis jautėsi tik dar blogiau.
Dabar toks sustvardymas tapo įpročiu. Be to, taip visiems saugiau. Jo sapnai pernelyg nenuspėjami, kad būtų galima miegoti su moterimi pašonėje.
Negana to, jie, regis, įsibrovė ir į gyvenimą, jei galima spręsti iš to, kas ką tik nutiko.
Moteris vis dar į jį žiūrėjo. Mėlynai žalios tamsių blakstienų įrėmintos akys sumirksėjo, o kaktoje atsirado raukšlė.
– Tikrai neatrodote gerai.
Zakas žvilgtelėjo į moters rankas – ji nykščiu trynė riešą. Sužalojo ją – nuo šios minties apėmė šleikštulys. Kuo jis tapo? Viduje visiškai pakrikęs, niekas negali jam padėti.
– Jaučiuosi gerai, – iškapojo jis. – Atsiprašau, kad sužeidžiau.
Ji nuleido akis.
– Nesužeidėte. Tiesiog nustebinote.
– Meluojate, – ištarė Zakas ir moteris staigiai pakėlusi galvą įbedė žvilgsnį jam į akis. Kažkas jos akyse jį kvietė, bet Zakas užsisklendė ir atsitraukė.
– Jūs to nežinote, – atitarė ji kilstelėdama smakrą. – Nepažįstate manęs.
Jis beveik patikėjo ja. Tačiau virptelėjusi lūpa sugadino apsimestinę narsą ir Zakas sukeikė save.
– Verčiau eikite, – pasakė jis. – Eikite šalin. Taip bus saugiau.
Moteris sumirksėjo.
– Saugiau? Ar esate toks pavojingas?
Zakas nurijo seiles.
– Galbūt.
Jos žvilgsnis buvo tvirtas. Skvarbus.
– Aš nebijau, – tyliai ištarė. – Be to, manau, kad esate pavojingas nebent sau.
Moters žodžiai smogė jam tarytum kumštis į pilvą. Niekas niekada anksčiau jam to nesakė. Toji tiesa buvo aštresnė už bet kokius ašmenis.
Ir baugesnė.
Jį bangomis liejo pyktis ir neviltis. Norėjo vėl būti normalus, toks, kaip kadaise. Bet, regis, niekaip neišsikapanojo iš liūno ir dėl to savęs neapkentė. Tiesiog nebežinojo, kas yra normalu.
– Atsiprašau, – pakartojo Zakas, nes neturėjo ką daugiau pasakyti. Paskui apsisuko ir nužingsniavo šalin.
Stebėdama, kaip koridoriumi tolyn nuo jos žingsniuoja aukštas tamsus amerikietis, Lija Koreti nusivylusi įkvėpė. Kažkas išsprūdo iš jo rankos ir nukrito ant minkšto kilimo. Lija nuskubėjo priekin jį kviesdama.
Vyras neatsigręžė. Ji stabtelėjo, kad pakeltų nuo grindų nedidelį daiktą. Tai buvo kažkoks karinis medalis ant raudonos, baltos ir mėlynos spalvų kaspino. Lija sugniaužė jį rankoje ir pažvelgė į ilgame koridoriuje tolstančią vyro nugarą. Jis ėjo taip tiksliai, taip griežtai kaip kareivis.
Na, žinoma.
Ji vėl pažvelgė į medalį. Vyras tyčia jį išmetė. Lija tuo neabejojo. Matė, kaip atgniaužė pirštus, kaip žvilgantis daiktas nukrito ant grindų, o jis nestabtelėjo pakelti.
Kodėl?
Už nugaros užlaužtos rankos riešą vis dar maudė. Lija manė, kad jis nesuvokė, ką daro. Vyras atrodė… nutolęs, lyg būtų kažkur kitur. Štai kas pastūmėjo ją prieiti, paliesti jį ir paklausti, ar viskas gerai. Vyras smarkiai užsimerkęs spaudėsi prie sienos ir ji pamanė, kad jam negera.
Lija sugniaužė medalį, įšilusį nuo to vyro odos, ir jos širdis suspurdėjo. Vis dar regėjo skausmą jo veide, kai jis suvokė, ką jai daro.
Šią išraišką Lija pažino. Joje susiliejo ir saviplaka, ir palengvėjimas, ir sumišimas. Pažino, nes pati visąlaik gyveno su tokiais jausmais.
Tą minutę pajuto su juo bendrystę. Buvo taip keista. Po viso gyvenimo atskirties pakako akimirką pažvelgti nepažįstamajam į akis ir pasijuto ne tokia vieniša kaip iki šiol.
Lija apsisuko, kad grįžtų į salę, nors norėjo būti bet kur kitur, ir išvydo savo atvaizdą viename viso ūgio veidrodžių, besirikiuojančių koridoriuje. Ir sudrebėjo iš pasibjaurėjimo.
Nieko keisto, kad jis norėjo pabėgti.
Ji – banginis. Milžiniškas rausvas banginis beirstančiomis siūlėmis. Paprašyta būti pamerge Lija labai apsidžiaugė. Pagaliau manė galbūt būsianti priimta gražios ir elegantiškos Korečių šeimos, bet ją tik įgrūdo į ryškiai rausvą mažiausiai dviem dydžiais krūtinei per ankštą suknelę. Išvydusi ją išeinančią
