– patvirtino ji, žvelgdama į segtuko galvutės dydžio švieselę tamsiame danguje.
– Ar šįvakar pamatysime Kasiopėją? – paklausė ji.
Kesė papurtė galvą.
– Čia per šviesu. Kai išvyksime į kelionę, sustosime prie Baringerio kraterio Arizonoje. Miegosime po žvaigždėmis, tada jums ir parodysiu.
Tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl Kesė vyko į tą kelionę. Bus puiku pabūti su draugytėmis, bet ji visada norėjo pamatyti tą kraterio duobę, atsiradusią kai prieš penkiasdešimt tūkstančių metų į žemę tėškėsi meteoritas – šitai buvo jos prioritetas.
– Kalbėk už save, – įsikišo Džina. – Vienintelės žvaigždės, po kuriomis aš ir Parko Alėjos princesė miegosime, yra tos penkios. Ar ne tiesa, Rise?
Risė linktelėjo.
– Emm… taip, – tarė ji, paskubomis nusisuko ir gurkštelėjo dar šampano.
– Karteris pasipiršo Misei po žvaigždėmis Didžiajame kanjone. Argi tai ne romantiška? – svajingai klustelėjo Marnė. – Mūsų šeimos kartu atostogavo. Mudvi su Mise visą naktį nemiegojome, kalbėjomės, kaip tai buvo nuostabu.
– Tebūnie palaimintos jų širdys, – tarė Džina mėgdžiodama pietietiškai ištęstas Marnės balses.
Kesei prireikė kelių mėnesių, per kuriuos Džina erzino Marnę dėl savotiškai žavaus pietietiško frazavimo, kol ji suvokė, kad jį galima naudoti ir besityčiojant, ne tik pamaloninant. Dirstelėjusi į įsitempusį Džinos veidą, ji nusprendė, kad čia vienas iš tų kartų, kai tyčiojamasi.
– Misė nori, kad ir vestuvėse dominuotų žvaigždžių tema, – tęsė Marnė, nepaisydama Džinos sarkazmo. – Planuoja išleisti begalę pinigų įstabiai juodai medžiagai, banguojančiai nuo lubų ir žibančiai tūkstančiais mažyčių švieselių…
Kesė negalėjo suprasti, kam leisti tiek pinigų, idant sukurtum žvaigždėto dangaus iliuziją, kai tikrasis dangus štai ten, viršuje. Nepanašu, kad tai būtų protingai paskirstytas biudžetas. Bet vestuvės jai buvo tokia pat mistika, kaip ir meilė apskritai, tad ji pasidavė ir nebesistengė to išsiaiškinti.
Tiesiog sėdės čia su draugėmis ir stebės įsižiebiančias žvaigždes.
Paskutinį kartą.
1
Po dešimties metų
Kasiopėja stebėjo Taką. Kokia ten jo pavardė… Šlovingąjį puolėją, nerūpestinga eisena linguojant jų stalo link. Jo atletiškumas, regis, užvaldė visą plačią atviros palapinės erdvę, kur palubėje siūravo švelnios ryškiai mėlynos spalvos medžiagos juostos, banguojančios iki pat grindų. Na, bet jis tikriausiai taip pat užvaldytų bet kokią kitą erdvę.
Jis judėjo lėtai. Vyrai vis sustabdydavo jį, plekštelėdavo per nugarą ir paspausdavo ranką. Moterys taip pat – plasnodavo blakstienomis ir vis taikydavosi jį paliesti. Jis į viską reagavo ramiai, nuleisdavo jų susižavėjimą juokais, numetęs platų, lengvabūdišką ak, menkniekis vypsnį. Tas vyras buvo toks atsipalaidavęs, kad Kesė nusistebėjo, kaip jam pavyksta išsilaikyti vertikalioje padėtyje.
Visai kitoks nei vyras, kurį ji vos vakar stebėjo žaidžiant krepšinį vienas prieš vieną su buvusiu Risės vyru, buvusiu jūrų karininku Meisonu.
Risė paliko vakarėlį, kuris iš esmės turėjo būti jos vestuvės su Dilanu, ir nulėkė paskui Meisoną, bet jos nurodymai likusioms nuostabiojo ketvertuko narėms buvo labai aiškūs: prižiūrėti, kad niekas nesusimuštų.
Risė sąmoningai pasodino Taką, viliokiškąjį vyriausiąjį jaunikio pabrolį, šalia jos – toliau nuo Džinos – kad išvengtų katastrofos.
Takas aiškiai priklausė Dilano pusei, o Džina, kurios mėgstamiausias laisvalaikio leidimo būdas buvo vilionės, Risės, tad Kesė nujautė, kad vakaras bus ilgas.
– Jis tikras gražuolis, – mėgaudamasi sumurmėjo Džina, stebėdama jį artėjant.
Labai ilgas vakaras.
Kesė nelabai suprato, kuo čia žavėtis. Na, bet ji niekada nevergavo hormonams. Tiesiog buvo taip užprogramuota.
Žinoma, Takas, kad ir kokia ten jo pavardė, turėjo viską, ko jo rūšies patelės trokšta iš patinų. Jis buvo aukštas, plačiapetis, siaurų klubų. Šįvakar ji nematė jo krūtinės raumenų, nors nekilo jokių abejonių, kad po pilku švarku jų tikrai yra. Per tą be marškinėlių sužaistą krepšinio kėlinį ji pastebėjo daugiau, nei turėjo.
O gyvūnų pasaulyje raumenys reiškia jėgą.
Dar vienas biologinis jo pranašumas.
Be to, jo veidas buvo simetriškas. Kvadratinis žandikaulis, ryškūs skruostikauliai, proporcinga nosis, smakras ir kakta. Akys proporcingai nutolusios viena nuo kitos. Tobulai sulygiuotos lūpos. Simetriškas veidas – vienas iš pagrindinių fizinės traukos žymių ir Takas visa tai turi.
Bet Kesė vis vien nesuprato.
– Man reikia į tualetą, – tarė ji, pasisukusi į Džiną. – Pasistenk nesusipykti su juo, kol manęs nebus. Prisimink, Risė mumis pasitiki.
– Elgsiuosi nepriekaištingai, – patikino ją Džina.
Kesė nepatikėtų ja nė per nago juodymą, jei tik būtų mokėjusi atpažinti sarkazmą, bet dabar tik patenkinta linktelėjo galva.
– Štai, pasidažyk, – tarė Džina ir iš delninės ištraukė tamsai raudoną lūpdažį, kuriuo anksčiau buvo padažiusi Kesei lūpas.
Kesė susiraukė.
– Kodėl?
– Nes, – atsiduso Džina. – Tokia dailių lūpų kaina. – Ji pamojavo tūbele draugei prieš nosį, tačiau ši tik žiūrėjo į ją it į neatpažintą objektą, kurio anksčiau nėra nė akyse regėjusi. – Grožis reikalauja aukų.
Kesė nusišypsojo. Kokia nuvalkiota frazė. Grožis reikalauja aukų. Džinos mokoma, ji sužinojo daug dalykų apie tai, ką reiškia būti moterimi. Džina galėjo avėti žudikiškai aukštus batelius klube visą naktį ir nė sykio nesusiraukti. Per šiuos dešimtį metų Kesė kone viską pamiršo, bet visada prisimins, kaip Džina priglaudė ją po savo sparnu – lyg australiškąją Elaizą Dulitl.
Žinoma, Kesei sunkiai sekėsi išlaikyti moteriškumo testą, bet Džina buvo miela ir kantri, o gyvybinga jos asmenybė tiesiog traukė žmones prie savęs. Kesė ir Džina palaikė kontaktą, nepaisant prarajos, atsivėrusios tarp nuostabiojo ketvertuko po to, kai Džina tą lemtingą paskutiniąją naktį prieš dešimt metų išrėžė Marnei tiesą apie savo vienos nakties nuotykį su Karteriu.
O dabar, praėjus dešimčiai metų, Džina vis dar patarinėja jai mados klausimais. Vos pažvelgusi į beformę ilgą suknelę, kurią Kesė ketino vilktis, ji pavadino ją katastrofa. Nespėjus Kesei susivokti,
