į ką veliasi, tikriausiai net neatsigręždama būtų puolusi iš biuro. Visgi paslaptingasis Sebastianas Keisas, šis nepagaunamas, žavus, nepakenčiamas milijardierius verslininkas, ją pakerėjo.
Misė nusikratė jo rankos.
– Man nesvarbu.
– Išsikraustei iš proto. Kiek čia turi? – Sebastianas išplėšė banknotus jai iš rankos ir greitai suskaičiavo. Paskui tyliai švilptelėjo.
Bijodama, kad nevykusiai bandydamas ją apsaugoti nuo savęs pačios jis pinigų gali negrąžinti, Misė pasistvėrė grynuosius atgal.
– Jų užtektų nusipirkti vestuvinei mano svajonių suknelei.
Jeigu Misės pinigų panaudojimas Sebastianą ir nustebino, jis neišsidavė.
– Ir kiek gi tai būtų?
– Penki tūkstančiai dolerių.
– Tokią nemenką sumą atsivežei į Las Vegasą. – Nuo susirūpinimo jo balsas nuskambėjo kaip prislopintas urzgesys.
Nenorėdama, kad Sebastiano nepritarimas ją sulaikytų, Misė vengė žiūrėti į akis.
– Tikrai nemenką. Taupiau dvejus metus. Tris kartus per savaitę valgydavau sumuštinius su tunu. Pirkdavau tik išparduodamus drabužius. Apsiribodavau vienu filmu ir viena vakariene restorane per mėnesį.
– Nemenkos aukos, – kuo rimčiausiu veidu pasakė Sebastianas, bet jo akys išdavė pašaipą.
Misė atmetė galvą. Ką jis išmano apie aukas? Jis sumokėjo aštuonis šimtus tūkstančių dolerių už namą, nes jam patiko vieta, o paskui jį nugriovė ir, išleidęs dar du milijonus, pasistatė tiksliai tokį, kuris atitiko jo skonį. Vilą, kurioje beveik negyveno, nes pernelyg daug laiko praleisdavo biure.
– Man jos buvo didelės, – atšovė Misė, šią akimirką jausdamasi nusivylusi visu savo gyvenimu; dabar ji sąmoningai ketino išsilieti ant Sebastiano, nes apkaltinti jį buvo kur kas lengviau, nei stoti akis į akį su savo klaidingu pasirinkimu. – Nejau tau nesmalsu, kodėl nusprendžiau pralošti pinigus, užuot nusipirkusi išsvajotą vestuvinę suknelę?
– Labai smalsu. – Šaltakraujiška poza Sebastianas panėšėjo į ugniagesį, kuris mėgina įtikinti išprotėjusią moterį nešokti nuo atbrailos. – Eime, atsisėsime kur nors nuošaliai ir man viską papasakosi.
– Nenoriu eiti kur nors nuošaliai. Visas mano gyvenimas nuošalus. Dabar tenoriu šiek tiek pasilinksminti.
Tai jos galimybė trumpam pamesti galvą.
Ir suraukta Sebastiano kakta nenukreips jos nuo kurso. Ji pavargo būti pele, kai visų labiausiai norisi riaumoti kaip liūtui.
Misė buvo mažo miestelio kunigo dukra, vaikystėje pasižymėjusi nesukaustyta dvasia, mėgusi laužyti taisykles ir vadovauti. Nors toks jos būdas dažnai nuvildavo ir tėvą, ir motiną, ji liko sau ištikima; tačiau mokykloje, motinai patyrus širdies smūgį, nerūpestingos Misės dienos baigėsi. Kadangi mama liko prikaustyta prie invalido vežimėlio, jai reikėjo pagalbos net menkiausiuose reikaluose, ir Misė privalėjo sparčiai suaugti. Ji rūpinosi mama iki pat jos mirties, iki savo dvidešimt penktojo gimtadienio.
– Nejaugi dar mažai šiandien pasilinksminai? – paklausė Sebastianas. – Visą dieną praleidai grožio centre. Per daug išgėrei. Leisk nuvesti tave į kambarį. Rytoj mūsų laukia svarbus darbas.
– Aš dar net nepradėjau. – Ji pasisuko į ruletės stalą ir tėškė ant jo grynųjų pluoštą. – Penkis tūkstančius žetonais, prašyčiau.
Dalytojui nespėjus pajudėti, Sebastianas uždėjo ranką ant grynųjų.
– Pagalvok, ką darai. Tai dideli pinigai. Dveji metai taupymo ir aukojimosi.
Misė truktelėjo jo riešą, tačiau pastanga prilygo skruzdės bandymui pastumti kalną. Ji atsidūrė visai šalia Sebastiano. Misę apgaubė Sebastiano kaitra ir ėmė tiršta lava skverbtis į tolimiausius sielos kampelius, kur laukiniai impulsai tik ir laukė išlaisvinimo. Jo vyriškas losjono po skutimosi aromatas įsiveržė pro šnerves ir dar labiau sudirgino normalaus įsiaudrinimo ribą peržengusius nervų galiukus. Ji svyravo ant kažko beprotiško ribos.
– Žinau, ką darau. – Tai buvo labiausiai nuo tiesos nutolęs atsakymas. Jokio detalaus plano Misė neturėjo. Neturėjo net supratimo, ar jos sprendimas teisingas. Bet jai tai ir nerūpėjo. Pirmą kartą per penkiolika metų ji veikė vadovaudamasi vien instinktais, kad ir kur jie turėjo nuvesti. Kad ir kokia turėjo būti jų kaina.
Šis jausmas buvo nuostabus.
– Panele?
Dalytojas pertraukė jų ginčą ir Misė alkūne trenkė Sebastianui į šonkaulius. Šis suinkštė ir paleido jos pinigus.
– Penkis tūkstančius žetonais, prašyčiau, – pakartojo ji, atsukdama petį šefo nevilties ir nepasitenkinimo išraiškai.
Jo nepritarimas privertė ją pasijusti nesmagiai. Kaip ir su tėvu, ji buvo pripratusi daryti viską taip, kaip norėdavo Sebastianas. Kiek kartų ji leido jo nuomonei užgožti savąją? Net skaičių pametė.
O senus įpročius sulaužyti sunku.
Ratas pajudėjo jai nespėjus pastatyti. Susierzinusi dėl ką tik nušvitusio suvokimo, Misė pradėjo nagais barbenti į stalą ir laukti, kada kamuoliukas sustos.
– Neišmesk šitaip pinigų, – patarė Sebastianas.
– Kodėl? – Kokia nauda iš apsilankymo Las Vegase, jeigu negalima padaryti to, ko net šiek tiek tektų gailėtis? – Privalėjau juos išleisti vestuvinei suknelei. Dabar jos nebereikės.
– Dar sutiksi tau skirtą žmogų, – užginčijo Sebastianas. – Ištekėsi.
– Turėjau žmogų. – Jis jos visai nepažįsta, tiesa? – Jis mane metė. – Vakar. Dieną prieš jos gimtadienį. Dvejus metus tikėjusi, kad pagaliau ištekės, ji ir vėl stovėjo ties starto linija. Ne. Kur kas blogiau, buvo dvejais metais senesnė ir galėjo rinktis iš mažesnio skaičiaus vyrų.
– Apgailestauju.
– Turėtum. Tai tavo kaltė.
– Mano kaltė? – Paprastai jis žiūrėdavo į ją neutraliu žvilgsnius, lyg nė nematytų. O dabar vertino kažkaip kitaip, ne visai neutraliai.
Kas čia darosi? Sebastianas žvelgia į ją taip, lyg ji būtų gardus šokoladinis triufelis, kurį jam norisi praryti. Sunerimusi Misė sumiksėjo:
– J-jis su manimi išsiskyrė, nes nesilioviau pas tave dirbusi.
– Kodėl jam buvo taip svarbu, kad pas mane dirbi?
Nes jis įsitikinęs, kad esu tave įsimylėjusi.
Misė, žinoma, nebuvo jo įsimylėjusi. Na, gal šiek tiek pradžioje. Gal tik pirmuosius metus. Bet jos gyvenime atsiradus Timui, jausmus šefui pavyko užgniaužti. Jausmus be atsako. Jausmus, į kuriuos
