reklamuotis, bet visada tas pats. Viskas dėl projektų, ne dėl jo paties… ak…
Jai nutilus Tedas atsisėdo tiesiai.
– Kas?
– Rašo, kad Simonas Valentinas rytoj skaito paskaitą Tarptautiniame amatų ir ekonomikos institute. – Klaros akys bėgiojo skelbimu. – Gali būti, kad vėliau bus gėrimų ar dar ko nors. Jei man pavyktų prasmukti, gal užspeisčiau jį į kampą. Tektų praleisti zumbos repeticiją.
– Geriau nei prarasti darbą. – Tedas pašoko atgavęs jėgas. – Nuostabi mintis, Klara. Užsisek trumpiausią sijonėlį ir parodyk kojas. Laikai per daug sunkūs, kad galėtum būti politiškai teisinga.
Klara sušnarpštė.
– O aš tikėjausi apsvaiginti jį intelektu, – pasakė, o Tedas šypsodamasis paplekšnojo jai per petį.
– Tavo vietoje labiau pasikliaučiau kojomis. Jos Simonui Valentinui padarys didesnį įspūdį.
Klara slapčia timptelėjo sijoną. Gailėjosi neapsivilkusi ko nors kuklesnio. Apsupta tamsių pilkų ir juodų kostiumų ji su rožine suknele bei purpuriniais zomšiniais aukštakulniais pasijuto lyg gatvės žibintas. Kiti į auditoriją susirinkę klausytojai ją kreivai nužiūrinėjo, kol prasibrovusi pro visą eilę susmuko tuščioje kėdėje salės gale. Iš vienos pusės Klarą nepritariamai nužvelgė energinga moteriškė, vilkinti drąsiu smėlio spalvos kostiumėliu. Kitoje sėdintis storulis direktorius gašliai dėbčiojo į jos kojas, kol Simonas Valentinas pradėjo kalbėti.
Įsiprašyti į vidų nebuvo sunku – be abejo, jai padėjo trumputė suknelė, bet patekusi į salę pasijuto ne savo rogėse. Susikaupė klausytis Simono, kuris stovėjo tribūnoje ir aiškino apie sudėtingą informaciją PowerPoint skaidrėse, auditorija iškart susidomėjo.
Klara nieko nesusigaudė. Suprato atskirus žodžius, bet tik tiek. Kartkartėmis auditorijoje nuvilnydavo juokas, bet ji taip ir nesuvokė, kas čia linksmo. Tik gaudė pavienius žodžius: procentai ir prognozės, viešojo sektoriaus skolos ir asmeninės akcijos.
Labai linksma.
Nustojusi klausytis paskaitos, Klara ėmė planuoti strategiją. Kaip nors reikia nusitempti jį į tylų kampelį ir apsvaiginus sąmoju bei žavesiu netyčia pasukti pokalbį apie programą.
Arba teks pasinaudoti Tedo patarimu – parodyti kojas.
Klaros tokia perspektyva nežavėjo. Iš kitos pusės, gal būtų veiksmingiau nei pasikliauti žavesiu ir sąmoju. Pastangos nebūtų bevaisės, jei rytoj galėtų lengvai įžingsniuoti į kabinetą. O taip, – atsainiai mestelėtų Rolandui, – Simonas dalyvaus.
Rolandas pašoktų iki lubų. Nieko nelaukdamas pasiūlytų jai prodiuserio padėjėjos vietą, o tada po keleto susimąstyti verčiančių dokumentinių filmų galėtų pereiti prie dramos. Klara įsikibo šios minties. Ji darys karjerą kurdama kerinčias laidas ir visi pagaliau ims į ją žiūrėti rimtai.
Aplodismentų šuoras pažadino merginą iš svajonių.
Gerai jau, svaiginanti karjera priklauso nuo vienintelio pokalbio, bet ji optimistė. Įkops į bet kurį kalną.
Tai įmanoma. Įtikinusi Simoną Valentiną dalyvauti, bent jau pati išsaugotų darbą, o Tedas – butą.
Žmonės šurmuliuodami ėjo iš salės prie išrikiuotų gėrimų.
Tarptautinis amatų ir ekonomikos institutas buvo toks pat nuobodus kaip jo vardas. Pastatas galėjo pasirodyti įspūdingas, jei mėgai įmantriai dekoruotas gipso lubas, rūsčius Eduardo VII laikų ekonomistų portretus, išrikiuotus ant sienų, ir didžiulius laiptus, kuriais Klara mielai nustraksėtų. Taip ir norėjosi užsivilkus žėrinčią suknelę pamėgdžioti Džindžer Rodžers.
Priėmimas vyko bibliotekoje. Kol Klara ten pateko, didžiuliai sietynai jau siūbavo nuo audringų pokalbių. Pagriebusi taurę vyno ji sukiojosi tarp besikalbančių žmonių mėgindama suprasti, apie ką jie kalbasi. Atpažino keletą garsių žurnalistų ir politikų. Oras net kaito nuo diskusijų apie pinigų politikos sistemą, išpūstas kainas ir valiutų kurso politiką.
O Dieve, jei ji bent ką išmanytų. Taip Simono Valentino neapsvaiginsi. Klara apdairiai vengė susidurti su žmonėmis, kad kas nors nepaklaustų, ką mano apie kreditų krizę arba apkarpytas palūkanų normas. Nenorėjo, kad visi sužinotų, jog ji – apsimetėlė.
Atmosfera buvo tokia bauginama, kad Klara norėjo pabrukti uodegą ir sprukti namo, kol nepasirodė, kokia yra nemokša, bet gali būti, jog tai vienintelė proga pasikalbėti su Simonu Valentinu akis į akį. Neišeis bent jau nepabandžiusi. Būtų per daug gėdinga rytoj darbe prisipažinti, kad pristigo drąsos.
Mintyse niūniuodama, kad sukauptų daugiau pasitikėjimo savimi, Klara nužiūrėjo minią. Ji ieškojo savo laimikio ir pagaliau jį pamatė: vilkintis pilku kostiumu jis buvo toks griežtas, kad kiti, palyginti su juo, atrodė gana linksmi. Aplink būriavosi keletas moterų vienspalviais įvairių atspalvių kostiumėliais ir karštai linksėjo galvomis, vos tik Simonas prasižiodavo. Turbūt jo garbintojos, – paniekinamai svarstė Klara, niekaip nesuprasdama, ką tokio turi tas Simonas Valentinas, kad iš pažiūros inteligentiškos moterys jam šunuodegiauja. Nors tenka pripažinti, jog jis, rodos, tuo nesimėgauja.
Iš veido atrodė, kad jaučiasi įsipareigojęs, mergina pastebėjo, kaip žvilgčioja į laikrodį.
Vaikinui labai reikia atsipalaiduoti, – nusprendė.
Simonas laikė taurę, bet, kiek Klara matė, iš jos negėrė, pastatė ant padėklo, šyptelėjo nusivylusioms gerbėjoms ir ėmė brautis iš spūsties.
Išsigandusi, kad jis tuojau išeis, mergina dėl drąsos ištuštino antrą taurę ir patraukė iš paskos. Negali jo paleisti net nepamėginusi įkalbėti. Prasispraudusi pro žmones nusekė paskui Simoną į tamsų vestibiulį ir pamatė, kaip jis ryžtingai žingsniuoja link drabužinės. Ketina pasiimti paltą ir išeiti, o tada išgaruotų paskutinės viltys. Bus be reikalo kentusi sėdėdama paskaitoje ekonomistams!
Dabar arba niekada.
Skubant jam iš paskos kulniukai ciksėjo į marmurines grindis.
– Daktare Valentinai, – uždususi šūktelėjo Klara.
Simonas vos nenusikeikė. Paskaita praėjo puikiai, o paskui jis mieliau būtų pasišalinęs, tačiau teko stovėti ir plepėti. Vos spėjus pasirodyti bibliotekoje užpuolė tos gagenančios žąsys. Tik sušmėžavo žiniose ir paaiškino akivaizdžius dalykus apie finansinę padėtį, ir tapo garsenybe visai to nenorėdamas.
Pradžioje tai atrodė puiki mintis. Įmonė džiaugėsi, ir pats Simonas tikėjo, kad žmonėms būtina suprasti ekonomikos realijas. Jam viskas buvo paprasta, o galimybė atkreipti pasaulio dėmesį į mikrofinansus buvo tokia viliojanti, kad jos negalėjo pražiopsoti. Simonas džiaugėsi, jog paskui pristatytas dokumentinis filmas padarė tokį įspūdį, bet visai nebuvo pasirengęs, kad pasirodydamas televizijoje taip paveiks moteriškąją žiūrovų auditoriją.
Kažkaip buvo nesmagu. Tiesą sakant, kai kurios moterys taip tikėjo jo žodžiais, kad Simonas pasijusdavo nejaukiai. Jeigu jos taip domisi ekonomika, kodėl neskaito jo straipsnių?
