gerbėjų, tikruosius ketinimus kvailai mėginančių slėpti po griežtais drabužiais. Ši buvo visai kitokia.
Pirmiausia jis atkreipė dėmesį į ryškias spalvas, paskui – į dailias kojas. Ir pats to nenorėdamas sumirksėjo. Tada suabejojo, ar tokį sijonėlį ir tokius lengvabūdiškus batelius kas nors yra matęs šiame institute.
Simonas leido sau įvertinti merginos kojas ir tik tada nusuko žvilgsnį. Astrida jį paliko, bet vien dėl to nereikia užkibti už pirmų pasitaikiusių gražių kojų.
– Taip, – nesvetingai atsiliepė.
Klara draugiškai nusišypsojo.
– Tik norėjau pasakyti, kad man labai patiko jūsų kalba, – tarė dar neatgavusi kvapo – juk lėkė paskui jį avėdama tuos beprotiškus batelius. – Manau, keletas pastabų buvo tiesiog nuostabios.
Simonas įtariai pažiūrėjo:
– O? Kurios gi? – paklausė.
Gal ir nederėtų stumti jos į keblią padėtį, bet Simonas nebuvo nusiteikęs padėti.
– Visos, – tvirtai atrėmė mergina ir pažvelgusi jam į akis užsikirto.
Jos veido išraiška viską išdavė, Simonas žinojo, kad ji suvokė atsakiusi ne itin įspūdingai, todėl stengėsi bent ką nors prisiminti iš paskaitos.
Ne itin sėkmingai.
– Labai įdomiai kalbėjote apie kokybinius rodiklius, – Klara naiviai nusišypsojo.
– Tikrai? Kaip keista, juk kalbėjau apie kiekybinius rodiklius.
– Apie juos – taip pat.
Reikia pagirti už pastangas. Daugelis jo „gerbėjų“ atlieka namų darbus ir sutikusios viliasi padaryti įspūdį. O šita visai nesivargino.
– Domitės bankų aktyvų politika?
– Žaviuosi, – Klara akivaizdžiai melavo, bet taip nekaltai žiūrėjo jam į akis, kad Simonas pajuto keistai timpčiojant lūpų kampučius.
Ne iš karto suprato, kad jam linksma, todėl greitai sučiaupė lūpas, kol iš tiesų nenusišypsojo.
Gerai įsižiūrėjęs pamatė, jog ji nėra gražuolė. Veidas labai išraiškingas, bet bruožai visai ne ypatingi, niekuo neišsiskiria ir rudi plaukai, krintantys ant pečių. Vis dėlto atrodė, kad mergina spinduliuoja užslopintą energiją, lyg veržėsi bėgti ar apsivyti rankomis – ne, ji nėra eilinė.
Simonas sutriko, o toks pojūtis jam nepatiko.
– Ar išviso buvai mano paskaitoje? – griežtai paklausė jis.
– Sėdėjau ten ir jaudinausi kiekvieną akimirką, – garantavo Klara.
– Ar daug supratai?
Matė, kaip ji grūmėsi su sąžine, bet vis dėlto atsakė, išmintingai ir atvirai:
– Ne viską… nelabai daug… tiesą sakant, nieko, bet žavėjausi jumis. Labai, – Klara atsikrenkštė. – Tiesa ta, kad apie ekonomiką nieko neišmanau. Atėjau dėl to, kad man labai reikia su jumis pasikalbėti.
– Bijau, jog aš kalbu tik apie ekonomiką, o jei tu apie tai nieko neišmanai, regis, pokalbis bus labai trumpas, – atžariai rėžė Simonas ir jau pasisuko eiti, bet ji sugriebė už rankos.
– Sutrukdysiu tik minutėlę, pažadu, – pasakė ir ėmėsi iš anksto surepetuotos kalbos. – Aš esu Klara Stern ir…
Ir taip užtektinai pasakė. Simonas prisimerkė.
– Toji Klara Stern, kuri man nuolat skambina, rašo ir nesupranta žodžio ne?
– O, jūs prisimenate mano vardą? Gerai, – linksmai atsakė Klara.
Simonas tvirčiau suspaudė lūpas.
– Nesivargink! – mostelėjo ranka jai vėl žiojantis kalbėti. – Ne, aš nedalyvausiu toje juokingoje televizijos programoje. Niekada. Ne!
– Bet jūs nesuteikėte man progos net paaiškinti, – ginčijosi ji. – Laida visai ne juokinga. Norėtume, kad ji taptų rimtu romantikos pramonės tyrinėjimu.
– Klara, gal nepastebėjote, jog nuosmukis apėmęs visą pasaulį. Manau, yra ir įdomesnių tyrinėti reiškinių nei romantika, net jei tokia išvis egzistuoja.
Klara iškart susigriebė.
– Tai manote, kad romantika neegzistuoja?
Taip pat sėkmingai galėtų klausinėti, ar egzistuoja žaliasis milžinas.
– Žinoma, ne. Tai akivaizdžiai dirbtinis vaizdinys, pramanytas kokios nors rinkodaros grupės.
– Kaip tik apie tai ir norime kalbėti toje laidoje! Tiesą sakant, tai ir yra svarbiausia. Diskusija bus rimta, jūs ir jūsų oponentė išsakysite priešingus požiūrius.
– Rimta diskusija? Kiek prisimenu, sakei, kad antra dalyvė – futbolininko žmona, vedanti dieninę pokalbių laidą!
– Buvusi žmona, – pataisė Klara. – Manome, kad jūsų priešybė būtų labai paveiki.
Jos veido bruožai Simonui pasirodė įdomūs. Mergina entuziastingai palinko arčiau, jos akys buvo visai neišskirtinės, rudos, bet veidas toks linksmas, kad Simonas akimirksniu įkliuvo kaip kiškis į automobilio žibintų spąstus. Pats pyktelėjo dėl tokio įvaizdžio, prireikė beveik fizinių pastangų atsiplėšti.
– Man visai nerūpi, ar „paveiki“ būtų priešybė, – atkirto Simonas. – To nebus.
Klara žiūrėjo į jį nusiminusi. Kaip įkalbėti, jei jis net nesiklauso?
– Maniau, jums patiks kanalo suteikta proga įtikinti žmones savo požiūrio teisingumu, – pasakė ji. – Paskutinis dokumentinis filmas išties svarbus, norime, kad ir šita laida tokia būtų.
– Dokumentinis filmas buvo apie skurdo mažinimą! Tikiuosi, neimsi įtikinėti, jog tai mažiau svarbu nei kažkokia romantika?
O ne. Klaida. Klara grįžo atgal.
– Žinoma, ne, – greitai paneigė. – Tačiau mes siūlome galimybę kurti tęstinę programą apie jūsų dokumentiniame filme minėtus projektus, – pasiūlė idėją ir mintyse sukryžiavo pirštus melsdamasi, kad Rolandas pritartų. – Jums tai būtų puiki proga pasirodyti viešai.
Tačiau ji suklydo šitaip kalbėdama.
– Nenoriu viešai rodytis, – vos tvardydamasis atšovė Simonas. – Man rūpi, kad sistema veiktų ir žmonės, kuriems to reikia, gautų pagalbą. Čia nieko…
Jis nutilo kažką pastebėjęs už Klaros ir suakmenėjo.
Atsisukusi
