pakėlė ranką ir alkūne pridengė akis. – Koks pritrenkiantis vaizdas iš pat ryto.
Nors ji, kaip ir kiti 5E skyriaus darbuotojai, vilkėjo šviesiai violetinės spalvos drabužius, po jais buvo pasivilkusi baltą megztinį aukšta atlenkiama apykakle, ilgomis rankovėmis, nusėtą įvairiaspalvėmis žvaigždėmis. Kairėje krūtinės pusėje esančią kišenėlę, dengiančią gundomai apvalainą krūtį, puošė ne mažiau dvylikos adatėlių spalvingomis galvutėmis su paveikslėliais. Akinius kvadrato formos stiklais ir raudonais rėmeliais prilaikė ryškiai raudonos spalvos grandinėlė, permesta per kaklą ir susipynusi su gelsvai žalsva juostele, laikančia didžiulį geltoną rašiklį. Per ranką buvo persimetusi ryškiai raudoną ligoninės švarkelį su rausvos, geltonos ir mėlynos spalvos širdelėmis. Buvo įsispyrusi į raudonas klumpes, kurių spalva visai nederėjo su oranžiniais, žaliais ir geltonais dryžiais išmargintomis jos kojinėmis, kyšančiomis iš po kelnių per kelis centimetrus. Garbanotus šviesius plaukus buvo susišukavusi į viršų ir prispaudusi stangriu ryškiai oranžinės spalvos raiščiu.
Dėmesį traukiančios spalvos nesutrukdė Figui pastebėti jos švelnios, įdegusios odos ir šiltų rudų akių – dabar jos buvo pavargusios ir ne tokios linksmos kaip tą vakarą, kai jiedu susipažino, – ir jos patrauklaus, idealiai jam tinkančio kūno.
– Mano vardas Rajenas Figelšteinas, bet draugai mane vadina Figu. – Roksė priėjo prie jo. – Juk buvome sutarę, kad jei nemirsite, eisime atšvęsti į restoraną, Rajenai.
Ką gi. Jis pastebėjo, kaip pabrėžtinai ji ištarė Rajenai. Jis tai prisimins. Jam teks padirbėti, kad atgautų jos palankumą. Jo pastangos turėtų būti vertos laukiamo atpildo. Roksė. Nuoga. Jo lovoje. Sprendžiant iš gyvo domėjimosi vienas kitu aną savaitę, jie neišvengiamai būtų sugulę. Bet Viktorija nerado kitos auklės prižiūrėti sūneliui po pietų. O jis, deja, nenuėjo į pasimatymą.
– Nesulaukusi tavęs, – tęsė Roksė, – aš sukalbėjau maldelę, kaip buvau žadėjusi. Net planavau nueiti sekmadienį į bažnyčią, įsivaizduoji, koks sąmyšis būtų kilęs. – Ji žengė arčiau Figo. – O tu čia. – Ji nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. – Sveikas kaip ridikas.
Staiga suskambo Roksės mobilusis telefonas. Ji patikrino, kas skambina, nepatenkinta atsiduso ir nusisuko į šalį.
– Ko reikia? – piktai tarė į ragelį. – Aš tau jau sakiau. Savo nuomonės nekeisiu. – Ji pasiklausė. – Puiku. Daryk, kaip išmanai. – Įsidėjusi telefoną į kišenėlę ant krūtinės, Roksė atsisuko į jį. – Taigi, Rajenai. Niekaip negaliu suprasti, kaip tau, kompiuterių genijui, kokiu save laikai, šovė į galvą padirbėti paprastu ligoninės tarnautoju.
– Norėjau būti arčiau tavęs, – atsakė Figas. – Ir atsiprašyti, kad neatėjau į pasimatymą. Klausyk, juk esame draugai. Vadink mane Figu. – Rajenu jį šaukė tik motina, griežtai atsisakiusi vadinti jį kokiu kitu vardu. Rajeno vardas jam priminė jo buvusį aš. Vaiką, kuris dėl sveikatos problemų nelankė mokyklos ir mokėsi namie, o prisiklausęs visokių istorijų ėmė bijoti jį supančio pasaulio; nedrąsų vienišą paauglį, nepasitikintį savimi ir neturintį draugų. Figas – šią pravardę davė Kailas – jam asocijavosi su kitu, visiškai pasikeitusiu jo asmeniu. Su žmogumi, nusprendusiu atsiverti gyvenimui, o ne bėgti nuo jo; ne tik stebėti, kaip gyvena kiti žmonės, o gyventi pačiam.
Roksė kilstelėjo antakius ir purtydama galvą į šalis paklausė:
– Manai, kad esame draugai, Rajenai? Man taip neatrodo.
Praėjusi pro jį, Roksė patraukė prie užrakinamų spintų ir ėmė spaudyti pačios kraštinės durelių spynos mygtukus.
Figas paėjo į šalį, norėdamas pažiūrėti, kas sudėta viduje, tačiau per jos kūną nieko nematė.
Padėtis, į kurią jį įstūmė Viktorija, jam nepatiko. Figui patiko žiūrėti į Roksę, pavyzdžiui, į jos sėdynę, kurios apvalumai buvo taip standžiai aptempti slaugytojos kelnių, kad tos net braškėjo per siūles, bet stebėti Roksę kitais, ne asmeniniais, tikslais, jam atrodė niekšiška ir negarbinga. Šitaip Figas niekados nesielgdavo.
– Matai, Rajenai, mano draugai nemeluoja man ir neverčia manęs laukti, o paprasčiausiai paskambina ir pasako, kad turi kitų planų ar gavo geresnį pasiūlymą.
– Aš irgi… – Ji vis tiek nesuprastų, ką reiškia turėti tokią motiną kaip jo. Figas nenorėjo prisiminti to vakaro, troško jį pamiršti. – Man labai gaila.
– Taip, Rajenai. Tau gaila. Nes praleidai gerą progą.
Taip ir buvo. Jei tada būtų susitikęs su ja, nebūtų atsidūręs ir čia, šioje vietoje.
– Tikrai gaila. – Įgrūdusi savo didžiulę ryškiai raudoną rankinę ir krepšį su pietumis į spintelę, išsiėmė iš jos skaisčiai rožinį stetoskopą, įsidėjo į burną kramtomosios gumos gabalėlį ir uždarė dureles. Tada, Figui nesitikint, prisispaudė krūtine jam prie krūtinės ir į ausį sušnabždėjo: – Būčiau pasitikusi tave tik su mažomis kelnaitėmis ir siaura liemenėle.
Figas prisitraukė ją, suėmęs už sėdmenų. Nepajėgė atsispirti.
– Gaila, kad neteko viso to pamatyti.
Ir pasidžiaugti. Jis užuodė aitrius Roksės kvepalus. Dieve, jis troško jos. Kailui patiko smulkios moterys, o Figas žavėjosi aukštomis ir lieknomis. Tokiomis kaip Roksė. Jis visu kūnu prisiglaudė prie jos, nuo galvos iki kojų pirštų.
Iš pradžių Roksė stovėjo pastirusi, nežiūrėdama į jį. Jis perbraukė per jos rankas aukštyn, tada švelniai brūkštelėjo abiejų krūtų šonus. Ji krustelėjo, tačiau nesipriešino, netgi atsiduso, bet taip tyliai, kad Figas nebūtų to pastebėjęs, jei nestovėtų taip arti.
– Tu laukei to, – pratarė jis.
– Taip, kad atitrauktum rankas, – atšovė Roksė.
Jis taip ir padarė. Suėmė ją už nugaros ir stipriai apkabino. Suskambo jos mobilusis telefonas.
Kad jį kur perkūnas. Figas paleido ją iš glėbio.
Roksė žengė žingsnį atgal, – vis dar nežiūrėjo į jį, – padėjo stetoskopą ant stalo ir išsiėmusi telefoną pažiūrėjo į ekraną.
Figas prisivertė išmesti iš galvos mintį, kad jam buvo gera, kai ji spaudėsi prie jo, kad beprotiškai troško pamatyti, kaip tas gražiai sudėtas kūnas atrodo su seksualiais apatiniais, o gal ir be jų, ir galvoti vien apie jam patikėtą užduotį – išsiaiškinti, ar Roksė kalta dėl to, kad 5E skyriuje ėmė trūkti demerolio. Protu suvokė, jog taip ir padarys, bet jo kūnas pakluso ne iš karto.
Neatsiliepusi į skambutį, Roksė įsidėjo telefoną atgal į kišenę ir, giliai įkvėpusi, pasuko prie durų, tarsi Figo čia nė nebūtų.
– Ei, – šūktelėjo jis, tiesdamas jai stetoskopą.
Tai pamačiusi, ji spragtelėjo pirštais.
– Tiesa. Jis man bus reikalingas.
Roksė
