– penkiasdešimt devyneri, patologinis nutukimas. Pašalinta dešinioji krūtis.
Roksė pasirūpino, kad abiejų drenų, pažymėtų R1 ir R2, pradinis skysčių lygis būtų vienodas, ir iš kišenės išsitraukė ataskaitų lapą – jame įrašydavo svarbiausius duomenis apie kiekvieną savo ligonį. Išskleidusi lapą, pasidėjo jį ant virš lovos įtaisyto stalelio. Tuščiame, 502A palatai skirtame langelyje įrašė ligonės pavardę ir diagnozę, pagrindinių tyrimų duomenis ir skausmą malšinančių vaistų dozę bei laiką, kada jie buvo duoti. Tada trumpai brūkštelėjo savo pastabas. Ligonė reaguoja kalbinama. Kateteriu tekančio šlapimo spalva yra ryškiai geltona. Tvarstis švarus, sausas ir naujas. Šiek tiek rausva savaime drenuojamo skysčio spalva abiejuose drenuose. Lašelinė įvesta į kairiąją ranką.
Kai jai padėti atskubėjo Viktorija ir Alė, – dar viena tame pačiame skyriuje dirbanti artima jos draugė, – Roksė davė joms nurodymą:
– Viena stokit prie neštuvų, kita ateikit prie manęs.
Ji stovėjo prie lovos krašto ties galvūgaliu, taigi jai teks kelti sunkiausią ligonės kūno dalį. Kolegėms užėmus nurodytas vietas, Roksė kreipėsi į ligonę.
– Dabar mes perkelsime jus į lovą, ponia Flyn.
Nusilpusi moteris supratingai linktelėjo galvą.
– Prispauskite rankas prie šonų, kad mums būtų lengviau, – liepė jai Roksė.
Visos trys tvirtai suėmė paklodės kraštus.
– Pasiruošusios? – Roksė pažiūrėjo visoms moterims į akis. Aną savaitę, perkeliant 4B skyriaus ligonę, toji nukrito tarp neštuvų ir lovos ir susilaužė klubą. Roksės ten nebuvo. – Kelsim, kai pasakysiu trys. Vienas. Du. Trys.
Sukaupusi visas, kiek turėjo, jėgas, Roksė trūktelėjo. Sprendžiant iš pasigirdusio kriokimo, jos bendradarbės taip pat stengėsi iš visų jėgų. Tačiau ligonė beveik nepajudėjo iš vietos.
Palatoje pasirodė Figas.
Viktorija liepė jam išeiti.
– Atėjau padėti, visgi esu vyras ir negaliu ramiai žiūrėti, kaip kamuojasi keturios mielos moteriškės.
– Tikrai? – paklausė Viktorija ir padavė jam gumines pirštines, paėmusi jas iš prie sienos prikaltos dėžutės.
– Pirmyn. – Jis įsispraudė tarp Roksės ir Alės, bumptelėdamas Roksei šlaunį. – Tik pasakykit, ką turiu daryti.
– Suimk paklodę štai taip. – Roksė parodė į savo rankas. – Stipriai.
Figas įsikibo į paklodę savo didelėmis rankomis. Roksė prisiminė, kaip tos rankos vos prieš kelias valandas laikė ją suspaudusios, ir pagalvojo, jog vėl norėtų, kad jis ją apkabintų, ir ne tik per liemenį. Ji papurtė galvą, norėdama nusikratytų tų minčių.
– Kai pasakysiu trys, – tęsė ji, – mudu kilstelėsime, o jos… – smakru parodė į moteris kitoje neštuvų pusėje, – stumtelės.
– Supratau, – tarė Figas ir susikaupęs dar stipriau sugniaužė paklodę.
– Pasiruošę? – dar kartą paklausė Roksė ir palaukė, kol visos moterys ir Figas patvirtins. – Skaičiuoju iki trijų. Vienas. Du. Trys.
Roksė trūktelėjo paklodę taip pat stipriai, kaip pirmąsyk, tačiau šį kartą ligonė pakilo lengvai ir nučiuožė tarsi aliejumi išteptas kūdikis iš plastikinių svarstyklių.
– Oho. O tu tikrai stiprus, – tarė Roksė Figui.
Jis nuoširdžiai nusišypsojo ir mirktelėjo.
– Nepamiršk to. – Eidamas prie šiukšlių dėžės, priėjo prie jos arčiau ir sušnabždėjo. – Bent jau sapne.
– Lyg neturėčiau ko sapnuoti.
Roksė pagalvojo apie Figo galvą – sapne susirangytų apie ją lyg mieganti katė. Dar apie šviesią jo odą – sapne juodu gulėtų prie tvenkinio, ji teptų jį apsauginiu kremu, vis teptų ir teptų, kad apsaugotų nuo skaisčių saulės spindulių. O jau jo juokas, šelmiški žiburiukai žaliose akyse ir užkrečianti šypsena, taip tinkanti jam prie veido!
Ji kažkodėl jautėsi su juo saugi, tarsi nereikėtų dėl nieko jaudintis. Laimei, budrumo neprarado. Būdama šalia Figo Roksė imdavo geisti… tokių dalykų, kurių užsimanydavo tik išlenkusi porą bokalų alaus. Gal dėl to, kad buvo lėtas, elgėsi ramiai ir atrodė patikimas? Gal dėl šmaikštumo ir šiurkštaus humoro jausmo? Dėl kūno, kuris puikiai tiko prie jos stamboko sudėjimo? Ar savito žvilgsnio ir santūrios, bet tvirtos laikysenos?
Šiaip ar taip, visa tai veikė ją žlugdančiai ir drumstė jausmus, lyg būtų mokinė. Roksei tai nepatiko. Iš patirties žinojo, kad vyrai nepatikimi, apgavikai ir reikalingi tik dėl vieno dalyko – sekso. Apie jausmus ir kitus smagius dalykus geriau pamiršti.
– Visiems dėkoju, – ištarė ji.
Figas nepajudėjo iš vietos.
– Eik, tavęs laukia darbas, – paliepė stumdama jį iš kambario. – Girdi, skamba tavo telefonas.
Atsukęs nugarą ligonei, Figas pasilenkė prie Roksės.
– Skambino tavo mama, – ramiai pasakė jis. – Ji atrodė nusiminusi.
Paskutinė naktis buvo itin sunki. Iš ryto Roksė nenorėjo eiti į darbą, bet ar tai buvo įmanoma? Jos abi gyveno iš jos algos.
– Skundėsi, kad negali rasti viryklės rankenėlių, – pridūrė jis.
Kurgi ne. Aną savaitę, pamiršusi išjungti viryklę, taip susvilino makaronus su sūriu, kad pajutęs svilėsių kvapą jų bjaurus, visada nepatenkintas kaimynas iškvietė gaisrininkus. Po to įvykio Roksės gyvenimo valtis, kuri iki šiol bent jau laikėsi ant vandens, susvyravo, ėmė skęsti ir jai liko tik viena išeitis – šokti iš jos.
– Jos žodžiai viską paaiškina, – tarė Roksė. – Tačiau tai – ne tavo reikalas. Pasakyk, kad kitą kartą skambintų man į mobilųjį telefoną. – Ji nusisuko prie ligonės.
Figas čiupo ją už rankos.
– Sakė, kad skambino, bet tu neatsiliepi, – sušnabždėjo jis.
Ką? Roksė visada atsiliepdavo, jei skambindavo jos mamytė. Ji patapšnojo sau per kišenėlę ant krūtinės. Tuščia. Įkišusi abi rankas į medicinos švarkelio kišenes, ėmė jose naršyti. Žirklės tvarsčiams nukirpti. Antiseptinės servetėlės. Lipni juostelė. Trys dėžutės demerolio. Velnias, būtinai reikia pasikalbėti su Viktorija. Dvi sąvaržėlės. Trys tušinukai. Dėžutė su temperatūros matuokliais. Čiulpinių saldainių ritinėlis. Ir pusryčiams skirta šokolado plytelė, kuriai taip ir nerado laiko.
Telefono nebuvo.
Roksė taip skubiai ištraukė rankas, kad kažkas iškrito, matyt, tušinukas, ir nuriedėjo
