>Prologas
– Nutrūktgalviški tavo nuotykiai tokie patys kaip ir kava: drungni ir atskiesti?
Nikolė Daniels pirma įsistebeilijo į lazdelėmis kaltinamai smeigiamus shu mai1, o paskui į mėlynas geriausios draugės akis priešais.
– Tarkim nutrūktgalviški nuotykiai. Ir, leisk pridurti, kava turi teikti malonumą, o ne nudeginti liežuvį. Todėl geriu karštą, o ne verdančią. Mėgstu stiprią, bet palengvinu grietinėle, kad išvengčiau rėmens.
Meivė prunkštelėjo.
– Palengvini liesu pienu. Viešpatie! Juk svarbiausia mėgautis fantazija be pasekmių, kurios nesitikėjome. Tikrai nenorėčiau atsidurti negyvenamoje saloje. O jei ir atsidurčiau, tikiuosi, kad kartu su manimi būtų mechanikos genijus, kuris laisvalaikiu žaidžia išlikimo gamtoje žaidimus. Tik, žinoma, be kanibalų. Tačiau vien dėl šio mergaitiško žaidimo per pietų pertrauką… turint galvoje, kad mūsų neliečia realybė… vieną vienintelį vakarą be pasekmių galėtum pasirinkti ką nors stipraus… Dieve, ką nors su plakta grietinėle!
– Gana, gana, – nusijuokė Nikolė, pertraukdama įsikarščiavusią Meivę, kol į jas neatsigręžė visas restoranas. – Mintį supratau, bet manęs tavo pasiūlymas visai nedomina.
Meivė prisimerkė.
– Juk fantazija. Kaip ji gali nedominti?
Nikolės galvoje vis dar aidėjo seno pokalbio nuotrupos – kaltinimai ir kaltė, sudaužyta širdis, pažeminimas ir svajonės, ant kurių buvo pastatyta jos ateitis, virtusi košmaru. Visi ir viskas, ko neteko.
Patyrė jau du kartus. Trečio, ačiū, nereikia.
Nėra jokio reikalo apsimetinėti – net per dim sum2 pietus su geriausia drauge.
– Tiesiog nedomina, – išspaudė šypsenėlę Nikolė.
– Vadinasi nakčiai negyvenamoje saloje norėtum nesvarbu kokios išvaizdos vyro, patikimo, atviro ir sugebančio palaikyti malonų pokalbį, – dar vienas bakstelėjimas lazdelėmis. – Nesąmonė.
– Visai ne. Ar nepagalvojai, kad mano gyvenimas ir yra toks, apie kokį svajojau. Puiki karjera, jaukus butas prestižiniame rajone ir šauniausios draugės pasaulyje, – pareiškė, klapsėdama blakstienomis prieš pačią geriausią. – Ko dar galima norėti?
– Savo tiesą greičiau įrodysiu, pradėdama nuo kojų, galvos ar tiesiai nuo vidurio?
– Nei vienas iš pirmiau išvardytų! Ir liaukis erzinusi mane su tuo virtiniu arba pati jį suvalgysiu.
Meivė mikliai suspaudė lazdeles ir šypsodamasi įsimetė virtinuką su krevetėmis į burną, bet baigdama kramtyti atrodė susimąsčiusi ir nė neketinanti erzinti.
– Niki, kalbu rimtai. Prabėgo treji metai. Nesijauti vieniša?
Nikolė įsistebeilijo į ją, ruošdamasi sakyti ne, tačiau tyla tęsėsi, o ji niekaip negalėjo ištarti trumpo žodelio, kuris buvo kasdien sau kartojamas melas. Jos gyvenimas buvo toks visomis prasmėmis teisingas, kad neleido sau galvoti apie tas akimirkas, kai tyla namuose sukeldavo tuštumos pojūtį krūtinėje. Arba kai tuščia kėdė kitoje stalo pusėje neleisdavo pusryčiauti jaukiame erkeryje, dėl kurio kažkada pasirašė nuomos sutartį. Tačiau jos visą laiką laukė, kada galės įgelti.
Meivė sudribo kėdėje.
– Reikėjo atiduoti paskutinį shu mai tau.
– Prašyčiau, nėra taip blogai, – patikino kraudama lėkštes į krūvą. – Tiesiog šiuo metu santykiai manęs nedomina.
– Bet kaip?..
Staiga pasigirdę Hot for Teacher dainos garsai pranešė apie Meivės brolio skambutį.
Aleliuja.
Rytoj Meivė turi išvykti darbo reikalais, tad Garetas Karteris dvidešimt minučių aiškins, kad nepaliktų įjungto kavinuko, neįsileistų nieko – nieko – į savo viešbučio kambarį ir neimtų saldainių iš nepažįstamųjų. Tačiau viltis miršta paskutinė – draugė nukreipė skambutį į balso paštą.
Nikolė siektelėjo savo vyno taurės, o Meivės akyse sužibo šelmiškos kibirkštėlės.
– Reikėtų surengti tau pasimatymą su Garetu.
Gaivus aukščiausios rūšies vynas su vaisių poskoniu lyg rūgštis nudegino gomurį. Nikolė prispaudė prie lūpų servetėlę ir užsikosėjo, mėgindama įkvėpti.
– Ką? – sušnypštė. – Maniau, esi mano draugė.
– Pagalvojau, kad iš jo galėtum nemažai išmokti.
– Ko? Apie veiksmingiausius antibiotikus gydant?..
– Ei, – nutraukė Meivė rūsčiu žvilgsniu. – Nereikia. Ne toks jau jis ir blogas.
Nikolės antakiai išdavė nuostabą.
– Jį vadina kelnaičių užkalbėtoju. Mačiau jo vardą ant moterų tualeto sienos. Motina mane įspėjo apie tokius vyrus.
Meivė sukikeno. Atrodė seseriškai susižavėjusi ir kartu susierzinusi.
– Net jei susitikinėtum su Hunu Atila, tavo motina be atvangos sapaliotų, koks jis galingas. Patikėk manimi, Garetą ji priims išskėstomis rankomis.
Nikolė palinkčiojo. Neabejojo, kad tai tiesa.
– Ir, tik tarp mūsų, Mari Niuton užrašė vardą ant sienos tik todėl, kad brolis ją atstūmė, kai ši pasiūlė jam savo gėrybes. Judu nepažįstami, bet žinok – jis padorus vaikinas.
– Despotas, veidmainis, arogantiškas, mergišius, darboholikas, kontrolės maniakas. Kažin, kur šiuos žodžius girdėjau?
Meivė papurtė galvą.
– Nurimk, šnekėjau nerimtai. Jis neitų į pasimatymą. Gareto taisyklė – jokių sesers draugių.
Kaip patogu. Nikolės taisyklė labai panaši. Juk dėl nutrūkusių santykių prarado per daug draugių. Žmonių, kuriuos laikė šeima…
Jai prieš veidą spragtelėjo pirštai.
– Nusiramink! Juk pajuokavau.
Nikolės pečiai truputį atsipalaidavo.
– Ką norėjai pasakyti?
– Tik tiek, kad galbūt jau metas įmerkti pirštelį į pasimatymų baseiną, pasižiūrėti, ar vanduo šiltas, ir pamėginti. Taip, anksčiau visi tavo santykiai buvo… rimti, bet gali išbandyti kažką naujo. Klausyk, Garetas – vienintelis mano pažįstamas vaikinas, kuris įsipareigoti bijo taip pat kaip tu, bet gali būti tikra, kad jis tikrai ne vienišas. Brolis yra įrodymas, kad keli pasimatymai dėl ne visai platoniškos draugijos visiškai nepakenktų. Tik keli pasimatymai. Paprasta.
Gal ir taip, bet kai Nikolė pastarąjį kartą nuėjo į tuos kelis pasimatymus, viskas baigėsi taip ir neapsivilkta balta suknele, negrąžinamiems užstatams iššvaistytais tūkstančiais ir į šipulius sudužusiu gyvenimu. Smūgis buvo toks stiprus, kad privertė bjaurėtis fantazijomis ir trejiems
