paknopstomis užbėgo laiptais. Širdis daužėsi krūtinėje visai ne dėl fizinio pervargimo. Po galais, jei sporto klube rodydavo Sostų žaidimą, ji su Meive ant bėgimo takelio nubėgdavo pusę maratono. Širdis plakė dukart greičiau – iš gėdos ir nevilties, kaip sustabdyti globėjišką vaikiną, kad nenumestų ko nors nuo stogo.
Nikolė sunkiai nurijo gumulą gerklėje ir sumosavo, laukdama išganymo, bet jo nebuvo. Galiausiai atsiprašinėdama išlemeno:
– Jie ten mylėjosi. Štai kas nutiko. Atsiprašau… ir… turbūt… ačiū.
Jai neteko matyti, kad žvilgsnis taip greitai persimainytų, tačiau šis vaikinas galėjo būti gyvas pavyzdys, kad akys – sielos veidrodis. Jos pasakė viską. Nuostaba, palengvėjimas, juokas ir galiausiai pamažu didėjantis susidomėjimas, kuris palietė seniai pamirštą kertelę širdyje.
Bet Nikolė tuoj pat susiėmė ir nekreipė į tai dėmesio.
Staiga orą sudrebino kulminacinė dejonė ir jos skruostai tapo raudoni kaip dangus.
– Prakeikimas, – tarstelėjo jis ir, nors akimirka buvo be galo keista ir nemaloni, jo ištįsęs veidas buvo kažkuo juokingas.
– Taip, – atsiduso Nikolė, užsidengdama ausis. – Žinau. Turbūt reikėtų suteikti jiems privatumo… bet man labai reikia telefono. Jei atneši, iškepsiu tau pyragą.
Meivė iškeps pyragą. Jei ji būtų čia, nieko panašaus nebūtų atsitikę.
– Pyragą?
– Prašau…
– Dėl pyragų esu labai išrankus. Seserys mane išlepino. Geriau padarome taip – bėk pasiimti telefono, o aš pasirūpinsiu saldžiąja porele.
Šis mėlynakis nežino, ką praranda, bet jei nenori Meivės kepinių… Tegul. Taip ji gaus ir saulėlydį, ir telefoną, ir pyragą. Juk, geriau pagalvojus, grįžusi Meivė būtinai ką nors iškeps.
– Sutarta.
Po dar kelių nejaukių akimirkų, daugybės atsiprašymų ir muistymosi jos padorumo gynėjas atsistojo šalia prie turėklų, alkūnėmis pasirėmė į nutrintą medį ir prisimerkė nuo gęstančios saulės šviesos.
– Prisipažinsiu, jau norėjau išsitraukti pieštuką ir užsirašinėti pastabas.
Nikolė krestelėjo galvą, bet negalėjo sulaikyti šypsenos.
– Ką? Būčiau padaręs tau kopiją. Nors gal mūsų santykiuose tam dar per anksti.
Nikolė nusikvatojo ir atsilošė, kad nepasiduotų pagundai pasislinkti arčiau.
– Turbūt esi teisus.
– Sprendžiant iš paraudusių skruostų, tikrai teisus. Kas yra, raudonoji? Saulė leidžiasi greitai.
– Raudonoji? – paklausė kiek nusivylusi dėl pravardės, kuri persekiojo pusę gyvenimo. Kažkodėl ji manė – tikėjosi? – ne, to negali būti – kad šis vaikinas kitoks.
– Mėlynakis, – metė atgal ir pirštu pabaksnojęs sau į skruostą parodė į ją. – Raudonoji.
Dėl raudonų skruostų, o ne plaukų.
Skirtumas mažas, bet Nikolė nusišypsojo ir nusekė jo žvilgsnį, įsmeigtą į gintarinį spindesį tolumoje. Gražu. Ir iš apačios sklindančio eismo triukšmo fone švelniai grojant Džekui Džonsonui ramu.
Abu ilgai žiūrėjo tylėdami, kol už horizonto dingo paskutinis auksinis spindulys.
Jis buvo palinkęs virš turėklų, marškinėliai aptempė raumeningą nugarą. Tuomet artimas nepažįstamasis giliai, mąsliai atsiduso.
– Tai bent, likai sujaudintas? – paklausė, erzindama ir norėdama kuo greičiau išsklaidyti akimirkos intymumą.
Vaikinas dirstelėjo šnairomis, pamąstė, atsitiesė, susikišo rankas į džinsų kišenes ir pažvelgė tiesiai į akis.
– Taip.
– Nedažnai turi laiko saulėlydžiams?
Mėlynakis šyptelėjo ir truputį susikūprino.
– Na, esu jų matęs, bet visąlaik galvoje sukasi mintys, kur turėsiu nueiti ir ką padaryti, ką prarasiu, – jis palingavo galvą ir susiraukė. – Seniai nebuvau sulėtinęs greičio, kad tiesiog… pasimėgaučiau paprastais dalykais. Per ilgai.
Paprasti žodžiai. Jokios gilios minties, bet jis ištarė juos taip, tarsi nenoromis prisipažintų ir suteikė jiems galios perverti Nikolės širdį.
– Suprantu. Jei nekreipi dėmesio, maži dalykai greitai prabėga pro šalį. O kai galiausiai pastebi, atrodo, kad praleidai visai nemažai.
– Būtent, – kimiai, lengvai nusijuokė, bet nepaleido jos žvilgsnio, tarsi kažko klaustų. – Kas prabėgo pro tave?
Gal tik šitai.
Nikolei reikėjo nusigręžti. Pasijuokti iš jųdviejų, stebinčių saulėlydį. Numesti lengvą juokelį ar kaip nors išsisukti ir suardyti akimirksnio rimtumą. Tačiau pirmą kartą per trejus metus bereikšmių juokelių laidyti nesinorėjo. Troško pasimėgauti paprasta akimirka – pratęsti ją dėl abiejų.
Kokia nesąmonė. Nepažįsta jo. Iš miglotų užuominų težino, kad šio vyro gyvenimas įtemptas, ir jis baiminasi praleisti smulkmenas. Tačiau jis buvo kitoks – keistai artimas, tarsi juos sietų ryšys – ir Nikolei atrodė, kad jie seniai pažįstami. Galbūt ji taip pat galvojo apie savo gyvenimą ir mažmožius, kurių vengė, bijodama pasekmių.
– Tiek daug? – nutraukė jos mintis, primindamas, kad taip ir neatsakė į klausimą. Nuo juoko apie jo akis susimetė raukšlelės ir jis palenkė galvą į šoną. – Turbūt mums būtų ne pro šalį dažniau pasimėgauti saulėlydžiais.
– Taip, – sutiko Nikolė, jausdamasi dėkinga už trumpą pertraukėlę.
Po šimts. Ir vėl. Moterį geriausiai išduoda į skruostus plūstantis karštas raudonis. Jis niekaip negalėjo atsižiūrėti. Reikėjo tvardytis, kad nepriverstų jos raudonuoti iki plaukų pašaknių.
Bet į Džesio sugrįžtuvių vakarėlį atėjo ne tam, kad kažką suviliotų. Apskritai mažiausiai tikėjosi sutikti moterį.
Tenorėjo kur nors išeiti. Susitikti su draugais. Pamatyti saulėlydį.
Po šešerių metų monotonijos reikėjo kažką keisti – juk grįždavo namo suvalgęs pusę išsinešti paimtos vakarienės ir tuoj pat pasukdavo į darbo kambarį, kur vieną darbą keisdavo kitas. Dabar diplomas jau rankose, tad norėjo tiesiog žinoti, kad diena baigėsi, o vakaras pagaliau priklauso jam vienam, kad gali veikti, ką užsigeidęs.
Bet pasirodė ji. Pasimetusi. Sunkiai apibūdinama. Pats gyveno su keturiomis paauglėmis seserimis, tad nesupratęs, kas vyksta, įprato tikėtis blogiausio. Ačiū Dievui, klydo. Ši moteris patraukė dėmesį,
