tituluoti save aire, tiesa?
– Mąsčiau apie tai, – pripažino Džordžija. Jie žingsniavo prie automobilio, Šonas paspaudė automobilio užrakto pultelį, kad atrakintų.
– Apie ką? – atidarydamas ir prilaikydamas Džordžijai duris paklausė Šonas. Nuovargis buvo jį užvaldęs, tačiau giliai viduje slėpėsi džiugus jausmas, privertęs nusišypsoti moteriai, pakėlusiai į jį akis.
– Apie tapimą garbinga aire. Arba bent jau, – ištarė ji ir nužvelgė automobilių stovėjimo aikštelę, ligoninę ir tolumoje plytintį miestą, – apie persikraustymą čia. Ilgam.
– Tikrai? – susidomėjęs dilbiais atsirėmė į durelių viršų. – Ir kas paskatino? Gal ką tik gimusi dukterėčia?
Mergina gūžtelėjo pečiais.
– Iš dalies, tikriausiai. Tačiau labiau dėl pačios šalies. Ji puiki, draugiška ir man labai patinka čia būti.
– O Laura apie tai žino?
– Dar ne, – pripažino ir vėl pažvelgė į Šoną. – Taigi, nieko nesakyk. Ji dabar ir taip turi apie ką galvoti.
– Tikra tiesa, – tarė vyras. – Tačiau manau, kad jai bus malonu, kad sesuo gyvens šalia.
Džordžija apdovanojo Šoną spindinčia šypsena, tada įsmuko į automobilio sėdynę. Uždarydamas dureles ir apeidamas automobilį, Šonas pripažino, kad jis taip pat neprieštarautų, jei Džordžija būtų arčiau.
Po pusvalandžio Džordžija pravėrė didelių Lauros ir Ronano akmeninių dvaro rūmų duris ir pro petį atsigręžė į Šoną.
– Gal užeisi ir ko nors išgersi?
– Manau, kad užsitarnavome po vieną taurelę, – atsakė jis, žengė vidun ir uždarė paskui save duris. – O galbūt ir daugiau.
Mergina nusijuokė ir pasijuto geriau. Po šimts pypkių, jai buvo gera! Sesuo tapo mama, o Džordžija buvo patenkinta, jog apsisprendė atvykti į Airiją, kad būtų šalia, kai gims vaikelis. Negalėjo pakęsti minties, kaip dabar jaustųsi, jei būtų kitoje pasaulio pusėje.
– Ronano namų prižiūrėtojai Petsei laisva diena – ji lanko dukterį Šineidą Dubline, – priminė Džordžija. – Taigi maisto teks pasiieškoti patiems.
– Bet kuriuo atveju šiuo metu maisto norėčiau mažiausiai, – pasakė Šonas.
Ar jis su ja flirtuoja? Džordžija apie tai pagalvojo, tačiau vėliau atsisakė šios minties. Ji papurtė galvą ir priminė sau, kad čia jie atėjo išlenkti po taurelę. Na, gal po dvi.
Šonui kalbant namo viduje pasigirdo ilgas staugimas. Džordžija net pašoko ir tuomet nusijuokė.
– Lietui lyjant, šunys tikriausiai patys nusliūkino į virtuvę.
– Greičiausiai taip pat yra alkani. – Šonas šalia jos nužingsniavo į namo vidų.
Džordžija pažinojo sesers namus kaip savo. Atvykusi į Airiją apsistodavo dvaro rūmuose, kadangi jie buvo tokie dideli, kad juose be vargo sutilptų šimtas šeimos narių. Ji pravėrė duris į didžiulę virtuvę su aukščiausios klasės buitine technika ir, rodos, nesibaigiančiais granito stalviršiais. Visur buvo švaru, išskyrus du besistumdančius ir reikalaujančius dėmesio šunis.
Dydrė buvo didelė, gremėzdiška anglų aviganio veislės kalė, tankūs plaukai dengė akis, taigi buvo keista, kaip ji neatsitrenkia į sienas. O Žvėris – didžiulis, neišvaizdus. Apie jį būtų galima pasakyti: jis savo gerumu kompensuoja grožio trūkumą. Kadangi Žvėris pribėgo prie merginos pirmas, tai Džordžija jam pakasė už ausų, šuo iš malonumo virpėjo. Dydrė stovėjo už jo ragindama bičiulį pasitraukti.
– Puiku, pirma maistas šunims, po to gėrimai mums, – paskelbė Džordžija.
– Jau vykdau, – patikino Šonas ir pasuko didžiulio maisto sandėliuko link, stengdamasis apeiti apie kojas besitrainiojantį Žvėrį.
Po kelių minučių šunys buvo pašerti ir pagirdyti. Jie paliko juos miegančius savo guoliuose priešais dabar jau atšalusį virtuvės židinį. Šunys gulėjo susiglaudę, atrodė, kad jiems jauku ir jie laimingi.
Tuomet Džordžija patraukė atgal į koridorių – jai einant medinėmis grindimis, girdėjosi kulniukų aidas.
Prie svetainės durų Šonas pasiteiravo:
– Taigi Petsė yra Dubline su savo dukra? Na, tuomet Šineidai gerai sekasi naujoje šeimoje, tiesa?
– Pasak Petsės, viskas puiku, – atsakė Džordžija.
Laura pasakojo istoriją, kad Šineida paskubomis ištekėjo, nes laukėsi. Dabar ji augina berniuką, o vyras šiuo metu įrašinėja pirmąją kompaktinę plokštelę. Jis ir jo draugai groja tradicinę airišką muziką ir dėl Ronano ryšių įrašų studijoje jiems tikrai gali pasisekti.
– Petsė norėtų, kad Šineida gyventų arčiau, tad, kai tik jie įrašys pirmąją versiją, visi sugrįš į Danlį.
– Kad ir kur klajotum, visuomet traukia sugrįžti namo, – susimąstęs ištarė Šonas sekdamas paskui merginą į svetainę. – Bet vis dėlto tu galvoji palikti savo namus ir įsikurti naujuose?
– Manau, kad taip.
Šonui aiškiai paklausus planas tapo dar tikroviškesnis nei prieš kelias savaites, kai apie tai tik pradėjo mąstyti. Tačiau ji jautėsi… gerai. Ką gi, jausmas gąsdinantis, bet – gera. Galiausiai ji ne tiek jau daug ko ir atsisako. Be to, galės praeityje palikti įtampą ir blogus prisiminimus apie netikėtai pasibaigusią santuoką.
Mergina žinojo, kad persikelti į Airiją – didelis pokytis. Tačiau pokyčiai juk tik į gera? Juk verta karts nuo karto pakeisti savo gyvenimą, kad būtų įdomiau?
Taip pagalvojusi, ji sau nusišypsojo. Įdomu. Persikelti į kitą šalį. Palikti tai, kas pažįstama, kad išvyktum ten, kur… ką gi, taip pat pažįstama. Nuo tada, kai Laura ištekėjo už Ronano ir persikraustė į Airiją, Džordžija sukorė keturias ilgas keliones pas ją. Ir kaskart buvo vis sunkiau iš čia išvažiuoti. Sugrįžti į savo tuščią butą Hantington Biče, Kalifornijoje. Vienai sėdėti prie savo stalo nekilnojamojo turto agentūroje, kurią įkūrė kartu su Laura.
Na, nėra taip, kad ji savęs gailėtųsi – ji nesigaili. Tačiau pradėjo svarstyti, kad galbūt gyvenime yra kas nors svarbiau, nei sėdėti prie stalo ir tikėtis parduoti namą.
Svetainėje Džordžija sustojo, kad pasigrožėtų kambariu. Baltų koklių židinys buvo šaltas, tačiau prakurai prikrautas malkų, kurias Šonas šią vėsią ir niūrią dieną jau bandė uždegti. Blyškiai žalios sienos nukabintos jūros peizažais, o didžiulės sofos sustatytos viena priešais kitą, jas skyrė žemas staliukas, ant kurio stovėjo Voterfordo krištolo vaza su rausvai gelsvomis vėlyvosiomis chrizantemomis. Pro platų priekinį langą matėsi didelė pieva, vis dar merkiama lietaus.
Kai Šonui pavyko įdegti
