Šonas žvilgtelėjo į merginą, ji vis dar šypsojosi. – Rimtai supanikavau. Buvo sunku matyti, kad Laurai skauda, o aš negaliu niekuo padėti.
– Ar tavo akyse pasirodysiu ne toks vyriškas, jei prisipažinsiu, kad ir aš išsigandau? – paklausė Šonas ir ištiesė ranką į šaldytuvą.
– Tavo vyriškumas nenukentės, – patikino Džordžija.
Tiesą pasakius, ji dar nepažinojo vyro, kuriam reikėtų rūpintis dėl savo vyriškumo mažiau nei Šonui Konoliui. Jis buvo puikus, žavus ir nuo jo sklido seksualumas. Gerai, – pagalvojo mergina, – kad esu atspari. Na, beveik.
Net ją, daug mačiusią moterį, gundė Šono kerai. Žinoma, būtų geriau, saugiau, jei jis liktų tik draugu. Būtų ne tik pavojinga, bet taip pat ir blogai, jei kas nors tarp jų įvyktų. Nuo tada, kai sesuo ištekėjo už Šono pusbrolio, bet kokia maišatis tarp jų galėtų įžiebti šeimoje karą.
Ten, kur įpainiotas vyras, visuomet kyla sumaištis, – pagalvojo Džordžija ir atsiduso. Tačiau ji išmoko pamoką. Gali mėgautis Šono draugija bandydama… neįsivelti. Prabėgom nužvelgė aukštą, gražiai sudėtą kūną ir pajuto viduje deginantį karštį, lyg liepsna bandytų įžiebti didelį laužą. Jai to visai nereikėjo.
Ne, – tarė sau, – mėgaukis į jį tik žiūrėdama ir laikyk savo hormonus už tvirto pasaito. Ir kai jis jai mirktelėjo ir plačiai išsišiepė, Džordžija pasitaisė: Tvirto, trumpo pasaito.
Atsidususi Džordžija pabandė nukreipti savo mintis kita linkme ir paklausė:
– Juk ji gražuolė? Vaikelis.
– Neabejotinai, – pritarė Šonas lyg sunkiai iškovotą trofėjų aukštai iškeltą laikydamas iš šaldytuvo ištrauktą šampano butelį. – Ji taip pat turi protingą tėtį. Mūsų Ronanas, Dieve, laimink jį, paliko šaldytuve ne vieną, o tris šampano butelius.
– Labai rūpestinga, – sutiko mergina.
Nuo lentynos priešais barą jis paėmė dvi krištolo taures, pastatė jas ant stalo ir ėmėsi atkimšti butelį.
– Ar susisiekei su savo tėvais, kad praneštum naujienas?
– Taip, – ištarė Džordžija ir prisiminė, kaip mama apsiverkė, kai telefonu išgirdo naujienas apie pirmą vaikaitį. – Paskambinau iš Lauros palatos, kai nusitempei Ronaną nupirkti gėlių. Laura su jais pašnekėjo ir jie išgirdo vaikelio verksmą. – Ji nusišypsojo. – Mama verkė kartu su Fiona. Ronanas jau pažadėjo atskristi, kai tik bus galima.
– Puiku! – Kamštis linksmai iššovė ir Šonas pripildė dvi taures. – Šampano?
– Žinoma!
Ji paėmė taurę ir luktelėjo, kol Šonas tarė:
– Į Fionos Konoli sveikatą! Tegul jos gyvenimas būna ilgas ir laimingas! Lai ji nežino, kas yra širdgėla, o sėkmė tampa jos draugu!
Ašaros griaužė Džordžijai akis. Ji pasipurtė, gurgštelėjo šampano ir tarė:
– Šonai, tai buvo nuostabu!
Vyras išsišiepė, paėmė jos laisvą ranką į savąją ir nuvedė ją prie sofos. Ten pasodino, o pats sugrįžo prie šampano butelio.
Pastatė jį priešais ant stalo, tada atsisėdo ant sofos šalia Džordžijos.
– Buvo velniška diena, nemanai?
– Taip, – sutiko ji, tada mintyse pataisė: tebėra. Dar vienas šampano gurkšnis ir pridūrė: – Žinai, esu pavargusi, tačiau nemanau, kad galėčiau sudėti bluostą. Kraujyje tiek daug adrenalino.
– Ir aš taip jaučiuosi, – tarė jai Šonas. – Mums pasisekė, kad vienas kitam galime palaikyti draugiją.
– Taip. Manau, esi teisus, – sutiko Džordžija. Išsispyrė iš batų, užsikėlė kojas ant sofos ir prisitraukusi jas arčiau tingiai trynė išlinkimus.
Buvo jauku: židinyje traškėjo ir šnypštė malkos, į langą tekšėjo lietaus lašai. Ji gurkštelėjo dar vieną gurkšnį šampano ir atlošė galvą ant sofos atlošo.
– Na, – po kurio laiko ištarė Šonas, – papasakok apie savo planus persikelti į Airiją.
Mergina pakėlė galvą, kad pasižiūrėtų į jį. Rudi vyro plaukai buvo sutaršyti, rudos akys pavargusios, tačiau susidomėjusios, o tokia veidą puošianti šypsena galėtų sugundyti net šventąjį. Džordžija, vildamasi, kad šaltas gėrimas sugebės atvėsinti viduje kylantį karštį, gurkštelėjo dar vieną gurkšnelį šampano.
– Jau kurį laiką apie tai galvoju, – pripažino tyliu balsu. – Tiesą pasakius, nuo paskutinio apsilankymo. Prisimenu, kad pajudėjus namo skraidinančiam lėktuvui paklausiau savęs, kodėl išvykstu.
Vyras linktelėjo tarytum visiškai ją suprastų ir tai paskatino merginą tęsti.
– Turiu omeny, kad po kelionės džiaugiesi grįžęs namo, tiesa? – Ji uždavė klausimą daugiau sau nei Šonui ir nedelsiant pati atsakė. – Nekantriai lauki, kada grįši prie kasdienių reikalų. Kasdienio gyvenimo. Tačiau aš nelaukiau. Graužė nusivylimo jausmas, kuris, rodės, su kiekviena mylia arčiau namų tik didėjo.
– Galbūt iš dalies taip jauteisi dėl to, kad palikai seserį, – tyliai ištarė jis.
– Tikriausiai, – linktelėjusi pripažino mergina ir dar gurkštelėjo šampano. – Laura man yra daugiau nei sesuo, ji – geriausia mano draugė. – Džordžija pasižiūrėjo į Šoną ir šyptelėjo. – Žinai, man jos labai trūksta.
– Žinau, – atsakė jis, paėmė šampano butelį ir pripildė taures. – Kai Ronanas buvo Kalifornijoje, man trūko jo draugijos einant į smuklę. Trūko jo juoko. Diskusijų su juo, – išsišiepė. – Nors, jei prasitarsi kam, aš iki mirties neigsiu kiekvieną žodį.
– O, suprantama, – atsakė juokdamasi Džordžija. – Šiaip ar taip, nuvykau namo, nuėjau į mūsų – mano – nekilnojamojo turto agentūrą ir stebeilijausi pro langą. Laukiau, kol paskambins klientai ir užsuks ilgą ir nuobodų procesą. – Ji įsižiūrėjo į šampaną. – Ir tada, kai žiūrėjau pro langą stebėdama, kaip gyvenimas eina pro šalį, supratau, kad kiekvienas žmogus už to lango daro tai, kas jam patinka. Visi, tik ne aš.
– Maniau, kad tau patinka prekiauti nekilnojamuoju turtu, – tarė Šonas. – Anot Lauros, jūs dviese tik pradėjote kurti verslą.
– Tiesa, – sutiko mergina. – Tačiau nei viena iš mūsų to nenorėjo. Argi tai ne kvaila? – Džordžija pakeitė pozą – pasisuko taip, kad matytų Šoną.
Oho, – pagalvojo, – jis tikrai gražus.
Ji sumirksėjo, tada įtartinai pasižiūrėjo į šampaną.
Galbūt burbuliukai prasisunkė
