įsivaizduoti prieš kelis amžius gyventus gyvenimus – jų aistras ir skausmą, triumfą ir tragedijas. O paaukštinimas, dėl kurio taip stengėsi, pagaliau suteiks išsvajotą saugumo jausmą.
Tesa ištempė kaklą ir žvilgtelėjo Evai už nugaros.
– Panašu, kad jis atsikratė Keitės, – tęsė ji. – Eik. – Kumštelėjo Evą alkūne. – Prasuk pro jį pakeliui prie baro. Visa kita padarys suknelė.
– O jei ne? – įsitempusi paklausė Eva nežinodama, ar gali pasitikėti atvira suknele.
Tesa gūžtelėjo pečiais.
– Tada nieko neprarasi. Grįšime pas mane ir sugalvosime planą B nuobodžiam rytojui.
– Gerai. – Eva negiliai įkvėpė. Jautėsi taip, tarsi turėtų žygiuoti podiumu vienais apatiniais. – Praeisiu pro jį pakeliui į tualetą. – Nejau taip sunku? – O paskui nešdinsimės.
Ji paliko Tesai tuščią šampano taurę ir drebančiomis rankomis perbraukė per prabangų aksomą. Mėginant susikaupti, kad su keturių colių aukštakulniais, kuriuos taip pat buvo pasiskolinusi iš Tesos, neišsidrėbtų ant grindų, minkšta gundanti medžiaga slydo šlaunimis. Praeidama dirstelėjo į jį. Buvo visiškai tikra, kad jis jos net nepastebėjo. Ir sustingo.
Šokolado spalvos akys sunkiais vokais, įžūlios ir akiplėšiškos kaip jis pats, sugavo jos žvilgsnį ir nepaleido. Kaip miražas prieš akis sumirgėjo Reifo piratų kapitono iš jos mėgstamo suskaityto romano atvaizdas. Eva virpėdama iškvėpė ir atsisuko pakerėta geltonų taškelių jo rainelėse, su kuriais žaidė šviesa. Spalva buvo pribloškianti ir kartu labai pažįstama. Tą patį atspalvį ji matė tada, kai kunigaikštis atvyko į jų biurą Londone perduoti mirusio sūnaus dienoraščio.
Jo vaikaičio lūpos kilstelėjo, tarsi būtų išgirdęs kokį juokelį, o žvilgsnis nuslydo žemyn. Evos širdis daužėsi į šonkaulius kaip sunkiasvoris čempionas.
Tingiai vertinantis žvilgsnis slydo jos įjautrinta oda kaip glamonė, kol galiausiai jų akys vėl susitiko.
– Ar mes pažįstami? – paklausė jis prikimusiu, bet linksmu balsu, trumpos britiškos balsės pynėsi su lėta kalifornietiška tarsena.
Eva papurtė galvą, liežuvis tarsi prilipo prie gomurio.
– Tai kodėl kartu su drauge mane šnipinėjate?
Dieve, jo klausa antgamtinė.
Eva liovėsi kvėpavusi, tačiau sveikam protui įveikus paniką atsipalaidavo. Jis negalėjo jų girdėti, galerijoje buvo labai triukšminga. Tikriausiai pastebėjo, kad Tesa jį stebi. Ji buvo nelabai subtili.
– Nieko negalėjome padaryti, – tarė ji mėgindama sugalvoti protingą pasiteisinimą. – Tu daug įdomesnis nei menas.
– Iš tikrųjų? – Jis pakėlė vieną antakį, kvėpavimas padažnėjo. – Nežinau, ar tai komplimentas. Net vidurdienio telenovelė įdomesnė už šią parodą. – Įžūlų komentarą nulydėjo kandus tonas. – Kuo aš toks įdomus?
Evos kvėpavimas sulėtėjo ir jai ėmė svaigti galva.
Ar jis su ja flirtuoja?
– Tau čia ne vieta, – išmikčiojo ji. Tarsi iš niekur pilve ėmė plazdėti nekantrumo drugeliai. – Bet tu nori visur dalyvauti. Būti minios dalimi. Tai ir daro tave įdomų.
Jai baigus jo lūpos išsilenkė į smalsią šypseną ir kiek sušvelnino kampuotus bruožus.
Liaukis pamokslavusi, idiote. Kalbi kaip profesorė.
Jis atsitiesė nuo kolonas leisdamas pastebėti, kad yra bent puse pėdos už ją aukštesnis – net su pasiskolintais aukštakulniais.
Pakėlęs ranką pasirėmė į koloną taip, kad kūnu užstotų juos nuo minios. Ji stovėjo pakankamai arti, kad užuostų kankinantį muilo, odos ir feromonų kvapą. Ir pamatytų baltą pjautuvo formos randą ant barzdos plaukeliais apaugusio skruosto. Sąmonės pakraštėlyje vėl šmėstelėjo fantazija apie piratą. Eva nuginė ją šalin, tačiau odą vis tiek užliejo karščio banga, o širdis ėmė daužytis nežmonišku greičiu.
– Visa tai supratai per kelias minutes? – paklausė jis.
Kaltė surakino gerklę.
Ne visai.
– Toks mano darbas, aš antropologė. Tyrinėju žmones ir jų elgesį. Kaip jie bendrauja socialinėje ir kultūrinėje erdvėje. – Tai nebuvo melas, tą ji galėjo įrodyti bakalauro diplomu.
– Antropologė. – Jis ištarė šį žodį pasimėgaudamas tarsi ragautų retą viskį. Vyras perliejo Evą žvilgsniu ir jos speneliai susispaudė į kietus skaudančius taškelius. – Dar niekada nebuvau sutikęs antropologės.
Nesutikai ir dabar, – pamanė ji ir nusuko akis į šalį. Tai buvo tobulas metas pasakyti jam tiesą – kad ji yra toji moteris, į kurios skambučius ir elektroninius laiškus niekas neatsakė ilgiau nei tris savaites. Tačiau, užuot pasinaudojusi galimybe ir tiesiog susitarusi dėl susitikimo, pilve pašėlusiai suplazdėjus drugeliams, ji sudvejojo.
Eva niekada neturėjo progos paflirtuoti su tokiu vyru kaip šis. Niekada nebuvo nužiūrinėjama taip atvirai, smalsiai. Rodės, kad tarp jų atsirado trauka.
– Antropologija – labai įdomus mokslas, – išgirdo save murmant. Jautėsi nepaaiškinamai skurdi.
– Kurgi ne, nors dėl manęs buvai teisi. – Jo žvilgsnis nuslydo Evos plaukais, kuriuos Tesa valandą mėgino sušukuoti į kuodą. – Tačiau, tiesą sakant, tau čia taip pat ne vieta. – Jis pirštu perbraukė jai skruostą, prisilietimas buvo subtilus, tačiau toks netikėtas, kad moteris atšoko.
Jis sukikeno.
– Ko taip bijai?
Tavęs.
Į slaptą ir intymią vietelę tarp šlaunų plūstelėjo karštis. Ji jo nebijojo, tai būtų absurdiška, tačiau jos niekada niekas taip nelietė.
– Nebijau, – sumurmėjo ji apimta staigaus, instinktyvaus ir keistai užvaldančio noro bėgti. – Man reikia į tualetą.
Jis taip rūpestingai užkišo plaukų sruogą Evai už ausies, kad jos širdis pasileido šuoliais.
– Galėsime aptarti antropologiją, kai grįši.
Pasiūlymas buvo paprastas, tačiau savininkiškas ir tik dar labiau ją sutrikdė. Gal ji ir naivi, bet suprato, kad šis pokalbis neturi nieko bendro su antropologija.
Neįpareigojančiai linktelėjusi Eva nuskubėjo įsitikinusi, kad nuoga nugara jaučia svilinantį auksinį žvilgsnį – kantrus, plėšrūniškas gazelę medžiojančio liūto instinktas.
Jai užėmė kvapą absurdiškas vaizdinys. Ji privalo iš čia ištrūkti, kol visiškai neapleido protas. Turės tikti ir nuobodusis planas B, nes planas A per daug baisus – ir jaudinantis.
