tai, kad šįvakar įkalbėjo atsiplėšti nuo kompiuterio. Nors į parodą atėjo ne dėl to, kad prašė Džėjus, o todėl, kad visą dieną nuobodžiavo prie kompiuterio.
Vėl atsišliejęs į koloną užsimerkė atsiribodamas nuo šurmulio ir tikėdamasis atbaidyti norinčius prieiti, kol lauks grįžtant moters raudona suknele.
Ji sužavėjo jį, o tai buvo labai keista. Jam nepatikdavo, kai jį stebėdavo ir šnabždėdavosi, o juk pastebėjo, kad ji su drauge kaip tik tą ir darė. Tačiau jį pakerėjo moters žvilgsnis, be įprastų apskaičiavimų ir pasitikėjimo savimi, kurio visada tikėdavosi iš moterų, kurios prieidavo. O kai geriau į ją įsižiūrėjo, jausmai sukilo kaip hormonų antplūdžio paveikto paauglio.
Jis stovėjo užsimerkęs ir įsivaizdavo ją, mėgino suprasti, kas jį taip paveikė. Kreminė perregima oda? Didelės mėlynos akys, kurios buvo tokios tamsios, beveik violetinės? Plazdantis pulsas, kuris buvo matomas virš grakščiai išlinkusio raktikaulio? Rausvos garbanos, kurios ištrūko iš puošnios šukuosenos? Pilnos krūtys, kurias atidengė atvira suknelės iškirptė? Gaivus paprastas muilo ir pavasarinių gėlių kvapas? Ryškus londonietiškas akcentas, kurio negirdėjo jau metų metus?
Jį galėjo sujaudinti bet kuris iš šių dalykų. Juk jis vyras, tačiau jos grožis ne tradicinis: neaukšta, akys gal kiek per didelės, šiek tiek atsikišę priekiniai dantys ir tiesmuki pastebėjimai apie jo charakterį nedavė Nikui ramybės. Nors tai galėjo būti tik sėkmingi spėjimai.
Keista? Nikas nerado jokio paaiškinimo tokiai traukai. Nelabai. Nebent?..
Jis atsimerkė ir pasisuko į tualeto duris.
Tuomet suprato, kad labiausiai traukė jos neapgalvoti atsakymai. Greitėjantis kvėpavimas, vyzdžiai, kurie išsiplėtė, vos atsistojus priešais. Tiesą sakant, apie moteris jis visiškai nieko nenutuokė. Net tada, kai buvo berniukas. Užaugęs sekso troško taip pat kaip bet kuris kitas vyras, tačiau jam tai buvo tik fizinis atsipalaidavimas. Per kelerius pastaruosius metus nuo tada, kai Mirtinas prisilietimas pavertė jį vienu karščiausių vyrukų Holivude, jis tapo ciniškas moterims, su kuriomis susitikinėjo. Seksas tenkino, tačiau darėsi vis mažiau jaudinantis.
Nikas puikiai žinojo, kokius mygtukus spausti, kad gautų norimą moters atsaką, tačiau kada buvo paskutinis kartas, kai moteris atsakė taip instinktyviai, taip neatsargiai? Ji tokia perregima… Iškart atsiradęs fizinis ryšys tarp jų tapo toks intensyvus, kad jis buvo įsitikinęs, jog tai suvaidinta. Visgi vaidinimas ar ne, bet jį traukė. Jis jau seniai nejautė tokios traukos. Nikas apsižvalgė, nusišypsojo iš savo nekantrumo ir atsistūmęs nuo kolonos pamatė ją prie tualeto durų, kalbančią mobiliuoju. Net nekalbančią, o, atrodė, maldaujančią. Paskui ji įsikišo telefoną atgal į rankinę ir nuskubėjo prie galinio išėjimo.
Jis buvo toks priblokštas, užtruko dar gerą minutę, kol suvokė, kad ji išėjo. Impulsyviai šoko vytis ir skintis kelią per minią.
Kur ji taip skubiai išbėgo? Nikas net nesužinojo jos vardo. Ir dar tikrai su ja nebaigė. Toli gražu.
Antras skyrius
– Ei, palauk!
Išgirdus šūksnį už nugaros Eva iškart atsisuko. Ji kaipmat sustojo ir suklupo pažinusi pro tarpdurį sklindančios šviesos nutviekstą aukštą siluetą.
Jos ranką sugriebė stiprūs pirštai.
– Ar viskas gerai?
Priešgaisrinės durys su trenksmu užsidarė ir skersgatvis paskendo šešėlyje.
– Taip, – sumurmėjo ji keikdama kaklą deginantį kaltės raudonį. – Ačiū. Aš nepripratus prie šių aukštakulnių.
Jo pirštai paglostė jai ranką įelektrindami odą.
– Visada stebėjausi, kodėl moterys aunasi tuos kulkšnių laužytojus.
– Kad kojos atrodytų ilgesnės.
Jis stačiokiškai sukikeno, tamsoje tas garsas atrodė keistai intymus.
– Tikrai? – Kai akys prisitaikė prie menko apšvietimo, Eva pamatė, kad jis palenkė galvą. Ji virpėdama įkvėpė ir pajuto, kaip ją praryja jo gundantis aromatas, užgožiantis šlapių šaligatvių ir dezinfektanto kvapą.
– Šioje srityje tau nereikalinga jokia pagalba, – pasakė jis žemu ir linksmu balsu.
Eva apkabino save, nors žąsies oda atsirado ne tik dėl vėsaus rudeniško oras. Ar jis ir vėl su ja flirtuoja? Kodėl ją sekė? Ir kodėl jo dėmesys svaigina tiek pat, kiek ir gąsdina?
– Tikriausiai tu teisus, – tarė ji. – Pavargusios kulkšnys dar baisiau už trumpas kojas.
Jis vėl nusijuokė, kimus murkimas nudažė jos skruostus raudoniu.
Liaukis būti tokia literatūriška, kvaiša.
– Kur eini? – paklausė jis, gailestingai ignoruodamas jos apgailėtinas pastangas užmegzti pokalbį.
– Aš… – Ji neturėjo atsakymo. Instinktyvus poreikis nuo jo bėgti dabar atrodė dar juokingesnis nei jos plepalai. – Norėjau įkvėpti gryno oro. Čia labai trošku, – sumelavo Eva.
Nelaimei, melas išaiškėjo, kai ji sudrebėjo.
– Tu sušalusi. – Nusivilkęs švarką nukabino jai nuo peties rankinę. – Štai. – Ją apsupo šilta oda. Jo kvapas buvo įsigėręs į medžiagą ir jai teko suspausti lūpas, kad neatsidustų.
– Pasivažinėkim.
– Atsiprašau? – sumikčiojo ji. Jo balso tonas buvo tikrai nederamas, bet labai malonus.
– Pasivažinėsime. – Jis sukišo rankas į užpakalines kišenes, susigūžė nuo šalčio į megztinį aukštu kaklu ir linktelėjo į skersgatvį. – Mano ratai stovi už kampo. Pats taip pat ieškojau pasiteisinimo dingti.
– Turi galvoje motociklą?
Uždėjęs šiltą delną jai ant juosmens švelniai nukreipė ją į skersgatvį ir nusivedė norima kryptimi.
– Tai puikus būdas pamatyti miestą. Tu iš Londono, ar ne? Kaip ir aš.
– Hmm, taip, – tarė ji apsvaigusi nuo virpuliukų ten, kur gulėjo Niko ranka – ant jos juosmens.
– Kada atvykai?
– Aš… – Ji stabtelėjo. Dabar turėtų viską iškloti, tačiau liežuvis ir vėl sustingo. – Šią popietę. Lankau draugę Tesą.
– Kitą smalsuolę?
Eva nervingai nusijuokė.
– Taip, atsiprašau.
– Nereikia, – tarė jis ir priėjo prie juodo monstriško motociklo. Gatvės žibintų šviesoje pavojingai spindėjo logotipas sidabriniais krašteliais. – Man patinka, kai apie mane kalba gražios moterys.
– A, – numykė ji nežinodama,
