Tokiam žmogui niekas neprieštarauja, jam nėra kliūčių veikti. Jam galia buvo tarsi lytinis dirgiklis, o prireikus – ir ginklas.
Ir tuo ginklu Stefanas naudojosi be baimės.
Dar kartą, gal jau dešimtą, suskambėjo telefonas, bet jis neatsiliepė.
Mintis nutraukė beldimas į duris. Tarpduryje pasirodė Marija, asmeninė jo sekretorė.
Suirzęs dėl sutrukdymo, Stefanas kilstelėjo antakį, ir ji papūtė lūpas.
– Prašyčiau šitaip nežiūrėti. Žinau, kad nemėgstate būti trukdomas, bet nekeliate ragelio. – Stefanas nieko neatsakė, ir ji atsiduso. – Skambino Sonios sekretorė, o kai neprisiskambino – ir pati Sonia. Ji nėra geros nuotaikos.
– Ar skambino pasakyti, kokia jos nuotaika? Man labiau rūpi orų prognozė.
– Ji paprašė kai ką pranešti. Sakė, kad nesutiks būti vakarėlio, kurį šiandien rengiate, šeimininkė, kol neišsiaiškins su jumis santykių. Ji taip ir pasakė… – Marija atsikrenkštė. – Pasakyk, tegul apsisprendžia: taip arba ne.
– Ne. Pasakiau jai taip aiškiai, kad turėjo suprasti. – Susierzinęs Stefanas paėmė telefoną ir ištrynė gautas žinutes nė neskaitęs. Nė nežiūrėdamas jautė, kad Marija nepatenkinta, ir šyptelėjo. – Pas mane dirbate jau vienuolika metų. Kodėl stebitės?
– Ar visada taip lengvai nutraukiate draugystę?
– Visada.
– Tai rodo, koks iš tikrųjų esate žmogus, Stefanai.
– Taip, tai rodo, kad sugebu išgyventi net nutrūkus draugystei. Ir man tai sekasi.
– Akivaizdu, kad jums visiškai nerūpi moterys, su kuriomis draugaujate!
– Rūpi tiek, kiek ir aš joms.
Netekusi vilties Marija palingavo galvą ir paėmė nuo stalo du tuščius kavos puodelius.
– Aplink sukasi šitiek moterų, nejaugi nerandate tokios, su kuria norėtumėte gyventi? Turite viską, išskyrus viena. Asmeninis jūsų gyvenimas nevykęs.
– Atvirkščiai – asmeninis mano gyvenimas netgi labai vykęs.
– Draugystei to per maža.
– Pakanka karšto, dažno, neįpareigojančio sekso. – Vyras šyptelėjo, pamatęs nustebusį žvilgsnį. – Renkuosi moteris, kurioms reikia to paties.
– Jus gali išgelbėti tik meilė.
Meilė?
Stefanas nenorėjo nė girdėti. Nukėlė kojas nuo stalo.
– Gal pasikeitė jūsų pareigos, o aš nepastebėjau? Ar išleistas koks naujas Europos Sąjungos darbo įstatymas, kuriame nurodyta rūpintis ir asmeniniu mano gyvenimu?
– Ką gi. Užuomina aiški. Tai ne mano reikalas. Išvis nesuprantu, kodėl jumis rūpinuosi. – Sekretorės rankose džerkštelėjo puodeliai, ji klupdama išlėkė pro duris, bet netrukus grįžo. – Pas jus atėjo. Gal ši moteris sugebės įtikinti, kad elgtumėtės žmoniškai.
– Moteris? Ar nebuvo sutarta, kad klientus priimsiu nuo dešimtos valandos?
– Ši moteris neužsirašiusi, bet nepatogu ją išprašyti.
– Kodėl nepatogu? Tam ir esate pasamdyta, kad kaip drakonas saugotumėte mano duris.
– Kai reikia, galiu būti ir drakonas, bet tik ne tada, kai prašosi vienuolė.
– Vienuolė? Gal juokaujate.
– Sako turinti skubiai kažką aptarti.
Stefanas kreivai šyptelėjo.
– Jei ruošiasi gelbėti mano sielą, pasakykite, kad pavėlavo.
– Nesakysiu. Nė neišmanau, kaip su ja kalbėtis.
– Tarkite kelis žodžius, tik nepamirškite pridurti ne ir išeik.
Marija atsitiesė.
– Negaliu išvaryti vienuolės. Nenoriu, kad sąžinę graužtų tokia nuodėmė.
Stefanas, daug metų pamiršęs, kad ir pats turi sąžinę, supyko.
– Negi esate tokia lengvatikė. O gal ji tik apsimeta?
– Puikiai žinau, kaip elgiasi tikros vienuolės. Jūs cinikas, ir tai garbės nedaro.
– Atvirkščiai. Tik todėl, kad esu cinikas, puikiai tvarkausi daug metų, ir toliau toks būsiu – nors jums tai nepatinka.
– Atleiskite, bet negaliu pranešti vienuolei, kad atsisakote pasimatyti. Juolab kad ji maloniai šypsosi. – Marija akimirką užsisvajojo, bet netrukus veriamai pažiūrėjo į jį. – Pats ir liepkite, kad išeitų.
– Puiku. Kvieskite vidun. O jums siūlau nužingsniuoti iki artimiausio kostiumų nuomos punkto, kad įsitikintumėte, kaip lengva išsinuomoti vienuolės abitą.
Džiaugdamasi, kad išvengė nemalonios pareigos, Marija dingo už durų, o Stefanas staiga suirzo, pagalvojęs apie susitikimą, kuris neatneš jokios naudos.
Pyktis dar labiau sustiprėjo, kai kabineto tarpduryje išdygo juodu abitu apsirengusi vienuolė. Ji buvo gležno sudėjimo, tai jis matė net per drabužius, tačiau buvo nuleidusi galvą, tad išbalusį veidą tarp baltų ir juodų klosčių matė tik trumpą akimirką.
Nesujaudintas pamaldžios laikysenos, Stefanas atsidrėbė kėdėje ir atidžiai nužiūrėjo nelauktą lankytoją.
– Jei tikitės, kad atliksiu išpažintį, žinokite, jog po valandos turiu susitikimą ir per mažai laiko išsipasakoti nuodėmes, kurias padariau per gyvenimą. Kita vertus, jei prašysite pinigų, pranešu, kad labdarą tvarko bendrovės teisininkai. Aš tik rūpinuosi, kaip uždirbti pinigų. Galimybę juos leisti suteikiu kitiems žmonėms.
Tonas, kuriuo jis kalbėjo, būtų privertęs bet kurį žmogų sprukti pro duris, bet viešnia jas uždarė, kad juodu liktų vieni.
– Be reikalo užtrenkėte duris, – kirto Stefanas lediniu balsu, – netrukus vėl teks atsidaryti. Nežinau, ko siekiate šitokiu savo…
Vyras staiga nutilo, nes vienuolė nusmaukė gobtuvą, ir auksu žėrintys plaukai lengvomis garbanomis išdriko ant juodo abito.
– Aš ne vienuolė, pone Ziakai.
Ji kalbėjo tyliai, sunkiai alsuodama, ir Stefanui dingtelėjo, kad šį nuostabų balsą norėtų išgirsti miegamajame, tačiau nepajėgė jos ten įsivaizduoti vienuolės drabužiais.
– Iškart supratau, – tarė Stefanas tęsdamas žodžius, neatitraukdamas akių nuo įstabaus grožio plaukų, – bet mano griežtoji sekretorė tuo patikėjo, taigi šį kartą laimėjote jūs. – Jis
