Kitą kartą, kad neišsiskirtumėte iš minios, patariu vilkėti kostiumėlį.
– Bijojau, kad manęs kas neatpažintų. – Ji neramiai žvilgtelėjo į didžiulius biuro langų stiklus ir po minutėlės, nedrąsiai priėjusi arčiau, pažvelgė į apačioje plytintį miestą, sukeldama dar didesnį vyro susierzinimą.
Nuo ko mergina slepiasi? Kas ji tokia? Gal kokio žymaus žmogaus žmona?
Veidas kažkur matytas. Neprisiminė, tad pamėgino įsivaizduoti ją nuogą, norėdamas atpažinti, tačiau išrengti vienuolę, nors tik mintyse, net ir jam nepakako vaizduotės.
– Su ištekėjusiomis moterimis nemiegu, taigi šitaip išradingai slapstotės ne dėl šeimyninių priežasčių. Ar mudu pažįstami? Jei taip, turite man priminti. – Paskatindamas kilstelėjo antakį. – Kur? Kada? Prisipažįstu, sunkiai įsimenu vardus.
Viešnia nenoromis atitraukė žvilgsnį nuo lango ir atidžiai pasižiūrėjo į jį žaliomis atviromis akimis.
– Kur ir kada – kas?
Stefanas nemėgo slapukauti, o diskretiškumą apskritai manė esant dėmesio nevertu būdo bruožu, todėl buvo stačiokiškas.
– Kur ir kada mylėjomės? Neabejoju, kad buvo nuostabu, deja, smulkmenų neprisimenu.
Ji piktai sušnypštė.
– Aš su jumis nesimylėjau!
– Ar jūs įsitikinusi?
Mergina nenuleido žalių akių.
– Jei žmonės kalba teisybę, pone Ziakai, sekso su jumis neįmanoma pamiršti. Gal iš tikrųjų man kas nors iškrito iš galvos?
Susidomėjęs labiau, negu ketino, Stefanas atsilošė kėdėje.
– Regis, žinote apie mane daug daugiau negu aš apie jus. Todėl ir klausiu: kokiu tikslu čia atėjote?
– Pats liepėte ateiti ir susitikti su jumis po penkerių metų. Penkeri metai jau pralėkė. Tiesą sakant, baigėsi aną savaitę. Jūs buvote man malonus. Vienintelis žmogus, kuris maloniai su manimi elgėsi.
Ilgesio gaidelės, kurias jis išgirdo balse, privertė sunerimti. Stefanas iš tolo lenkdavosi pažeidžiamų žmonių – juos atpažindavo per šimtą žingsnių – ir balsas tapo atšiaurus.
– Matyt, būsite apsirikusi, nes nesu malonus su moterimis. Tiesą sakant, stengiuosi toks nebūti, kad jos nieko nesitikėtų ir užkirsčiau kelią kalboms apie žiedus, vedybas ir namą kaime. Ne tam esu skirtas.
Ji tik nusišypsojo.
– Jūs iš tikrųjų buvote man malonus. Jei ne jūs, tame vakarėlyje būčiau šokusi per bortą. Su manimi šnekėjote visą vakarą. Ir suteikėte vilties.
Stefanas ir pats žinojo, kad apie jį kalbama kaip apie moterų viltis sugebantį pateisinti vyrą, jis pakėlė antakius. Žiūrėdamas į tuos nuostabius plaukus, atkakliai naršė po savo atmintį.
– Iš tiesų apsirikote. Jei kada būtume susitikę, tikrai nebūtume veltui leidę laiko visą vakarą. Būčiau nusitempęs jus į lovą.
– Sakėte, kad jus susirasčiau po penkerių metų.
Šie žodžiai neprasprūdo Stefanui pro ausis ir jis prisimerkė.
– Stebiuosi, kad buvau toks santūrus.
– Mano tėvas būtų jus užmušęs.
Jos tėvas būtų jį užmušęs.
Stefanas įdėmiai pasižiūrėjo į ją, iš veido stengdamasis įspėti mįslę, ir staiga suakmenėjo. Šias gražias, retai pasitaikančio žalsvumo akis tikrai yra matęs, tik tada jos slėpėsi už akinių rėmų be pagražinimų.
– Selena? Selena Antaks?
– Vis dėlto pažinote.
– Sunkiai. Theé mou1… – Nužvelgė jos figūrą. – Jūs… išaugote.
Prisiminė ją, nevikrią mergaitę šviesiais plaukais, dar nesusiformavusiu liaunu kūnu. Baikščią paauglę, visiškai atsidavusią globėjiško tėvo valiai. Išpaikintą princesę, kuriai nebuvo leidžiama niekur žengti iš sargyba apstatytos pilies.
Nedrįsk artintis prie mano dukters, Ziakai.
Būtent šis grasinimas, nors neišreikštas žodžiais, ir paakino pasikalbėti su ja.
Vien Antakso pavardės pakako, kad būtų sugadinta diena, o dabar dar ir jo duktė atsibeldė į kabinetą.
Stefanas paniuro – jam pačiam tai buvo netikėta.
Jis stengėsi įtikinti save, kad duktė neatsako už tėvo nuodėmes.
– Kodėl apsimetėte vienuole?
– Kad prasprukčiau pro tėvo sargybą.
– Tikriausiai lengva nebuvo. Žinoma, jei tėvas nebūtų įgijęs tiek daug priešų, nereikėtų ir tiek daug apsauginių. – Slėpdamas staiga sukilusius jausmus, Stefanas atsistojo ir apėjo aplink stalą. – Bet ką čia veikiate?
Iš to vakaro jis atsiminė tik tiek, kad jam pagailo merginos, o tai išliko galvoje tik todėl, kad retai ko nors gailėdavosi. Buvo įsitikinęs, kad žmonės patys renkasi, kaip gyventi, tačiau kai pamatė tą baisiai nusiminusią ilgakoję, suprato, kad jai, Stavro dukrai, teko iš visų blogiausias burtas.
– Netrukus papasakosiu. – Mergina pasilenkė ir suėmė abito kraštus. – Neprieštarausite, jei nusirengsiu? Baisiai karšta.
– Iš kur jį ištraukėte? Maskarado drabužių parduotuvėje?
– Mokiausi pas vienuoles šalia mūsų salos esančioje Poulos saloje, jos iki šiol stengiasi man padėti. Paskolino ir šitą abitą, bet dabar nebėra prasmės jį vilkėti, nes esu su jumis ir jaučiuosi saugi.
Stefanas gerokai nustebo, nes, kiek žinojo, moterys anaiptol nesijausdavo su juo saugios, todėl šiek tiek nepatikliai žiūrėjo, kaip mergina raitydamasi ir sukiodamasi suveltais plaukais pagaliau išsilaisvino iš drabužių. Po jais buvo pasivilkusi baltą šilkinę palaidinę ir dailų į apačią siaurėjantį juodą sijoną, smarkiai prigludusį prie kojų, matyt, sukurtų vesti vyrus iš proto.
– Kelte vos nemiriau iš karščio. Negalite nė įsivaizduoti. Todėl esu be švarkelio.
– Be švarkelio?
– Mano kostiumėlis su švarkeliu. Jį pasisiuvau dėvėti kabinete su oro kondicionieriumi, o ne plaukiojančioje skardinėje, į kokią panašus tas keltas.
Jausdamasis taip, tarsi būtų gavęs plyta į galvą, Stefanas nusuko žvilgsnį nuo nepridengtų merginos kojų. Žiūrėdamas į žalias akis, stengėsi įžvelgti bent kokį panašumą tarp jos ir tos nerangios paauglės mergaitės, kurią
