gerai, po velnių. Jei pasakysiu, kad pamėginsiu ką nors išsiaiškinti, ar įlipsi į tą prakeiktą taksi?
Ji nusišypsojo. Reifas sumirksėjo. Šypsena visiškai permainė jos veidą. Sušvelnino. Nuskaidrino.
– Pažadi? Reikia Džiulijos nuotraukos? Galiu nukopijuoti. At-atnešiu rytoj.
Jis paėmė ją už alkūnės ir pasodino ant galinės taksi sėdynės.
– Daugiau čia neik. Paskambinsiu tau, jei ką sužinosiu. – Jis užtrenkė duris ir pasilenkė pažvelgti jai į akis. – Tik neprisikurk vilčių.
Ji susiraukė ir gal būtų atkirtusi, bet taksi pajudėjo.
Reifas stebėjo languotą taksi dingstant vėsios nakties rūke. Bėdą jis pažindavo vos pamatęs. Visą gyvenimą stengėsi iš jos išsikrapštyti ir ją aplenkti.
O toji moteris tikrai atneš bėdų.
Antras skyrius
Kitą vakarą Klerė nepastebimai nuslydo ant žemos raudono velveto sofos Įkąsk man bare ir apžiūrinėjo minią.
Ir šįvakar Džiulijos nematyti. Nei to vyruko, su kuriuo ji išėjo.
Panika ėmė pulti kaip ta bakterija, kurią ji tyrinėjo per mikroskopą. Eksperimentai su ląstelėmis atrodė it vaikų žaidimai palyginti su visu šiuo chaosu. Tiesą sakant, šįryt ji paskambino savo komandai Bostone patikrinti naujausios ląstelių kultūros vystymąsi ir panašu, kad jiems puikiai sekasi ir be jos.
O tai kažkaip… neramino.
Tada dar paskambino mamai ir tėvui pranešti, kaip sekasi ieškoti Džiulijos. Bent jie į jos nerimą žvelgė rimtai. Ne taip kaip policija.
Šįryt ji beveik dvi valandas lūkuriavo prancūzų kvartale, kol detektyvas galiausiai su ja susitiko. Žinoma, jis pasakė jai tą patį, ką ir pareigūnas vakar. Dabar Užgavėnės, daug žmonių dingsta ir pasirodo po kelių dienų, pagirioti ir su įdomiausiomis istorijomis.
Oficialiai Džiulija galės būti laikoma dingusia tik rytoj ryte, kai jos nebus keturiasdešimt aštuonias valandas. O Klerė rado statistiką. Tikimybė surasti žmogų po keturiasdešimt aštuonių valandų ženkliai krenta. Jai galėjo nutikti bet kas.
Akivaizdu, kad policijos laukti negali.
Skrandyje ridinėjosi jau pažįstamas nevilties gniužulas. Klerė suspaudė kumščius. Jei tik nebūtų sutikusi eiti į Užgavėnių karnavalą su Džiulija…
Ne, jei nebūtų sutikusi kelionėje lydėti draugės, Džiulija tiesiog būtų išvykusi į Naujajį Orleaną viena. O tada niekas nebūtų sužinojęs, kad ji dingo.
Džiulija buvo impulsyvi, kartais paika, bet niekada nebūtų šitaip prasmegusi nieko nepranešusi. Kažkas ne taip. Ji privalo surasti draugę kol dar – statistiškai kalbant – nevėlu.
Blogiausias scenarijus nepaliovė suktis jai prieš akis. Džiulija apiplėšta ir sumušta. O gal tas vyrukas, su kuriuo ji dingo, apsvaigino ją ir išprievartavo. Gal ji palikta mirti kurioje nors alėjoje. Arba pagrobta ir parduota į baltąją vergiją…
Gerai. Gal to jau per daug. Geriausias būdas padėti draugei – išlikti ramiai ir giliai kvėpuoti. Ji ėmė toliau tyrinėti žmones aplink.
– Ar tai tu čia vakar sukėlei neramumų?
Klerė pasimuistė ant sofos, vaizdą jai staiga uždengė šilkinė juoda žemę siekianti suknelė, aptempianti smulkią figūrą nuo kulkšnių iki krūtinės. Rašalo juodumo moters plaukai kairėje galvos pusėje buvo suformuoti į spyglius, dešinėje – nuskusti plikai. Ji turėjo tiek auskarų, žiedų ir taškelių lūpoje, antakyje, nosyje ir ausyse, kad Klerė nė nebandė skaičiuoti.
– Klausyk. – Moteris pasilenkė priešais ją, kad būtų akių lygyje. – Mums čia problemų nereikia. – Ji bakstelėjo pirštu į Klerę. – Mačiau tavo draugę čia aną naktį, išeidama ji atrodė kuo puikiausiai. Tai viskas, ką tau reikia žinoti apie Įkąsk man. Todėl geriau nešk savo didelę…
– Viskas gerai, Rou. Susitvarkysiu, – Klerei iš už nugaros prabilo vakarykštis barmenas.
Jergutėliau. Gal jai tiesiog sulįsti į vieną tų karstų.
Moteris, Rou, išsitiesė, įsirėmė delnais į siaurus klubus ir įtempė lūpas, žvelgdama į barmeną. Paskui, gūžtelėjusi vienu petimi, nutykino šalin.
– Viskas gerai? – Jis pasilenkė, paėmė ją už alkūnės ir padėjo atsistoti. Ji puikiai girdėjo pašaipą jo balse.
– Gerai. Man viskas gerai. – Jos veidas užsiliepsnojo, kurį laiką negalėjo pažvelgti į jį, taisėsi savo vilnones kelnes.
– Man regis, pasakiau tau daugiau čia neiti.
Klerę ėmė purtyti nuo jo žvilgsnio. Ji žinojo, ką jis mato. Senamadišką moksliukę pasišiaušusiais plaukais. O jis toks gražus, tobulai nuskustu žandikauliu, suveltais tamsiais plaukais ir tomis seksualiomis pilkomis akimis.
Koks skirtumas? Ji čia tam, kad rastų Džiuliją.
– Eikš. – Jis sugriebė jai ranką ir timptelėjo prie baro, įsitikinęs, kad ji paklus. Ji jau norėjo truktelėti šalin, bet… gal jis turi žinių?
– Išgerk šitai. – Jis čiupo stikliuką ir pripildė jį skysčiu iš butelio su užrašu Wild Turkey.
– Nenoriu viskio.
– Tai burbonas. Ir atrodai tikrai taip, lyg tau jo reikėtų.
Klerė paėmė stikliuką ir atsargiai pakėlė prie lūpų. Tada žvilgtelėjo į barmeną.
Šis sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Jei norėčiau, kad dingtum, man nereikėtų tavęs svaiginti narkotikais. Galėčiau tiesiog išmesti, kaip aną kartą.
Tiesa. Bet ji vis vien juo nepasitikėjo. Atsargiai siurbtelėjo. Ugnis, nudeginusi jai gerklę iki pat skrandžio. Klerė aiktelėjo, griebėsi už kaklo ir įsispitrijo į jį.
– Bus geriau. Gurkštelk dar.
Ji išties pradėjo atsipalaiduoti, tad atsigėrė dar.
– Mmm, – linktelėjo pritardama.
Jis pašaipiai kilstelėjo antakį.
– Ką čia veiki?
– Sakei, paskambinsi.
Jis krestelėjo plaukus nuo akių.
– Sakiau, pranešiu, jei ką sužinosiu.
– Negriaunu tavo baro. Tik stebiu. Gal pamatysiu ateinančią Džiuliją ar tą vyruką.
– Ir ką tada?
– Ką?
