Lena ir sulaukė atsakomojo niuktelėjimo nuo ilgų, išstypusių kojų. – Apgailestauju dėl visko.
– Žinau.
Tačiau tol, kol ji nesiėmė konkrečių veiksmų, kad pakeistų savo mąstyseną ir elgesį, apgailestavimas tebuvo bereikšmis žodis.
– Lėktuve sėdėsi šalia manęs? – paklausė Lena.
Žvilgsniu tyrinėdamas keleivius Trigas linktelėjo.
– Turbūt būtų akiplėšiška viltis, kad nardydamas po tariamai saugią oro uosto sistemą Deimonas mus perkėlė į verslo klasę?
– Perkėlė. Sakė, kad mudviem reikia daugiau vietos kojoms. Turėsi prisiregistruoti su personalu.
Galite vadinti tai likimu, Dievo pirštu ar laime turėti brolį kompiuterių asą, bet kaip tik tą akimirką per garsiakalbį pranešėja pakvietė Leną prieiti prie registracijos stalelio.
– Gal nori, kad aš viską sutvarkyčiau? – paklausė Trigas.
– Ne, – Lena pakilo eiti. – Galiu pati.
Trigas, savo paties labui, liko sėdėti ir stebėti, kaip Lena atsargiai žingsniuoja prie registracijos stalelio ir iškeičia ekonominės klasės bilietą į verslo klasės. Jos dėkingumas kaipmat išgaravo, kai jis persikreipusiu veidu priėjo artyn ir viena ranka apkabinęs ją apie liemenį, o antrąją pakišęs po keliais ją pakėlė ir parsinešė atgal į vietą.
Ji nesijautė dėkinga nei už jo tylą ar jėgą.
Tikrai ne.
Drauge jie buvo keliavę ir anksčiau. Drauge valgę, miegoję vienas šalia kito paplūdimyje ir griovyje. Trigo kūno kvapas, ilgos nugaros linijos ir platūs pečiai Lenai buvo iki kraujo pažįstami. Jo pečiai buvo sutverti išsiverkti, nors Lena retai kada tai sau leisdavo. Jo jėgos užteko nešti kitus žmones, bet jam niekada nebuvo tekę nešti jos.
Iki tol, kol ji nebuvo pašauta.
Giliai širdyje Lena negalėjo susitaikyti su tuo, kad jau nebėra tokia, kaip jis. Kad greitumu ir judrumu nebeprilygsta jo gyvuliškai jėgai ir nebegali su juo rungtis. Bet dar dažniau jai paprasčiausiai norėjosi susirangyti prie jo tvirtos krūtinės ir pasislėpti nuo skausmo.
Pasigirdo pranešimas, kad įlaipinimas prasideda.
– Lena, – išsižiojo Trigas, bet jam nespėjus baigti sakinio ji žinojo, ką jis nori pasakyti. Todėl užbėgo už akių, nes nenorėjo klausyti dar vienos tirados apie tai, kad esanti pernelyg silpna ir nepajėgi imtis užsibrėžto tikslo.
– Tik nepradėk pamokslauti apie tai, kad turėčiau persigalvoti, – aiškiai suvokdama, kad jos balsas iš nevilties skamba spigiai, paprašė Lena. – Maldauju. Privalau jį surasti. Privalau savo akimis pamatyti, kad jam viskas gerai. Kai tuo įsitikinsiu, grįšiu. Pažadu. Bet turiu žinoti, kad jam negresia pavojus. O jis turi įsitikinti, kad man viskas gerai.
Trigas nieko neatsakė, tik ištiesė ranką į šalia Lenos ant kėdės gulinčią nedidelę kelioninę kuprinę. Ji tuo pat metu ištiesė savąją.
– Galiu ir pati… – užprotestavo.
– Lena, jeigu neleisi nešti tavo kuprinės, turbūt pats turėsiu tave nudėti, – perdėtai švelniu balsu paaiškino Trigas. – Noriu tau padėti. Privalau tau padėti… Kaip ir tu jauti privalanti pamatyti savo brolį ir kai ką su juo išsiaiškinti. Todėl paleisk tą nelemtą kuprinę.
Lena atitraukė ranką.
– Nemanau, kad mane nušautum, – galiausiai sumurmėjo ji. – Net jeigu turėtum su savimi ginklą. Man regis, blefuoji.
– Tikrai neblefuoju, – Trigas priderino žingsnį prie Lenos. O jam tai turėjo būti nemenkas žygdarbis, turint galvoje, kad jo žingsnis visa pėda lenkė josios. – Esu negailestingas ir grėsmingas, tesiu savo grasinimus. Norėčiau, kad to nepamirštum.
Jeigu Lena nebūtų jo taip gerai pažinojusi, galbūt jo žodžiai jai iš tiesų būtų nuskambėję grėsmingai. Tačiau ji žinojo, kaip švelniai jis liečia sužeidimus. Žinojo, kad jis verčiau nusipjaus rankas, nei ją sužeis.
Užteks galvoti apie jo rankas.
Jie įlipo į lėktuvą ir susirado savo vietas. Trigas užkėlė kuprines ant lentynos ir stebėjo, kaip Lena atsargiai sėdasi į platų, minkštą krėslą. Po dešimties minučių priešais jos nosį jis pamojavo maža pagalvėle. Lena ją paėmė ir pasidėjo sau po juosmeniu.
Taip buvo kur kas geriau.
– Ar turi planą? – jis ištiesė jai dar vieną pagalvėlę. Pasvarsčiusi, ar jam su ja neužvožus, Lena galiausia paėmė pagalvėlę ir pasidėjo sau prie šono. Vėliau ja galės jį uždusinti.
– Turiu, – atsakė Lena. – Po dviejų dienų susitinku su Eimosu Karteriu.
– Tik nesakyk, kad skrendi į Stambulą remdamasi vien Karterio žiniomis apie Džaredo buvimo vietą, – maldaujančiu balsu ištarė Trigas. – Ten jau viską iššniukštinėjau. Karteris spėja Džaredą matęs Bodrume, bet numanomas asmuo buvęs pernelyg toli, kad jis galėtų šimtu procentų patvirtinti tapatybę. Be to, nuo to laiko jau praėjo šešios savaitės.
– Žinau. Jeigu Eimosas man daugiau nieko negalės pasakyti, trauksiu į Bodrumą ir apsimetusi turiste bandysiu rasti siūlo galą. Mano akys geresnės nei Eimoso. Pažįstu Džaredo įpročius. Jeigu jis ten, jį surasiu. O jeigu jau išvyko, išsiaiškinsiu, kur.
Svarstydama, koks vaidmuo jos plane geriausiai tiktų Trigui, Lena pervėrė jį vertinančiu žvilgsniu.
– Galėtume apsimest kartu atvykę atostogų. Medaus mėnesio. Ši priedanga puikiai tiktų.
Trigas atrodė išsigandęs. Išgąstį jo veide pakeitė budrumas.
– Nebūtinai. Bodrumas – turistų meka. Laiveliai. Klubai. Linksmybės. Nemanau, kad apsimesdami jaunavedžiais įgytume kokių nors privalumų.
– Esi visiškai teisus, – ir pati nekantraudama patobulinti savo planą pasakė Lena. – Galėčiau būti tavo sąvadautoja. O tu – Igoris Ryžtingasis. Apsimestume atvykę prekybos oda tikslais.
– Nesivelkime ir į šitai.
Lena nusišypsojo už Trigo stovinčiai stiuardesei. Šioji, elgdamasi diskretiškai, nė mirktelėjimu neišsidavė nugirdusi jų pokalbį ir ištiesė Trigui dar garuojantį rankšluostį. Paskui tokį patį padavė Lenai. Pastaroji jai maloniai padėkojo ir išpurčiusi karštą audeklą nusivalė juo rankas iki alkūnių.
Trigas savuoju užsidengė veidą.
– Aš vis dar čia, – prakalbo Lena.
– Net neprimink.
– Na, bent jau ne pats Heraklis šalia tavęs sėdi, – pasakė ji. – O tavo kojoms netgi vietos
