as skyrius
Ir ką ji sau galvojo? Geila Litl giliai įkvėpė ir žengė į televizijos realybės šou Seksualūs ir vieniši laikinąjį grimo kambarį. Niekada nelaikė savęs seksualia, bet vieniša… Na, dabar tai baigsis. Ji visada manė susirasianti draugą koledže, tikėjosi, kad įsimylės, paskui pradės karjerą. Vėliau, po trejų draugystės metų, susituoks, bet štai – jai trisdešimt, ir ji vis dar vieniša.
– Aš Ketė Hamfri, Seksualių ir vienišų padėjėja. Būsiu tavo patarėja visais klausimais.
Geila paspaudė Ketės ranką. Tikėjosi pamatyti Vilou Styd, laidos vedėją ir vieną geriausių savo draugių, o ne padėjėją.
Mintis kurti šou Vilou kilo tada, kai Geila užsirašė pažinčių tarnyboje. Ji tik kartą užsiminė draugėms norinti susirasti vyrą ir nebesusitikinėti su pulku bendradarbių. Ji nori vaikų, o biologinis laikrodis jau tiksi. Todėl nusprendė užsiregistruoti pažinčių tarnyboje ir visai nesitikėjo, kad jos atvejis patrauks televizijos dėmesį.
Ketė atrodė įpusėjusi trečią dešimtį, vilkėjo prigludusius džinsus ir marškinėlius iš Meksikos baro. Ilgi rudi plaukai buvo surišti į uodegėlę, nuo radijo, pakabinto prie juosmens, ėjo ausinės.
– Sek paskui mane, – pasakė Ketė.
Geila linktelėjo ir nuėjo prie eilės apšviestų veidrodžių, surikiuotų palei sieną. Tokius televizijos užkulisius yra matę labai nedaug žiūrovų. Ne itin žavingi. Būdama sėkmingos viešųjų ryšių įmonės savininke Geila šį pasaulį pažinojo puikiai. Keista, kad savęs, lipančios į sceną, ji niekada neįsivaizdavo.
– Sėskis čia. Kirpėjas ir grimuotoja tuojau ateis. Atėjai kiek per anksti.
– Atsiprašau. Nenorėjau pavėluoti, – pasiteisino Geila.
Ketė linktelėjo ir pakėlė pirštą į orą: kažko klausėsi ausinėse.
– Prašau pabūti čia, aš tuojau sugrįšiu, – pasakė ji. – Norime užfiksuoti akimirką, kai pirmą kartą sutiksi savo porą.
Geila vos nesudejavo. Tačiau suprato, kad ir toliau važiuodama tomis pačiomis rogėmis gyvenime matys tik darbą, o svajonės apie šeimą taip ir neišsipildys.
Žiūrėjo į save veidrodyje laukdama kirpėjos ir grimuotojos. Vešlūs, garbanoti, beveik nesuvaldomi plaukai krito apie veidą. Ji suėmė juos, suspaudė ant pakaušio… paprastai tokia šukuosena vaikšto darbe. Nes, atvirai sakant, tokie neklusnūs plaukai net nekvepia seksualumu.
Prie jos priėjo vyras ir moteris.
– Labas, Geila. Aš Mona, o čia Pitas. Rūpinsimės jūsų šukuosena ir makiažu. Sėskitės ir atsipalaiduokite.
Geila prisėdusi ėmė svarstyti, kur įsipainiojo. Tikėjosi susirasti vaikiną atostogoms, nes nenorėjo būti viena namuose. Gal tai ir patiko Kevinui iš Vienas namuose, bet ji, suaugusi moteris, jautėsi… vieniša. Troško tobulų Kalėdų, tokie vaizdai nuolat sukosi galvoje lyg kino juosta. Juk ji atstovauja verslui, kuriančiam realybės vaizdus, tai kodėl negalėtų susikurti tobulo vaizdo ir realybės sau?
Reikėtų sukurti planą, kaip verslo sėkmę paverst ir asmenine sėkme. O planus ji vykdo puikiai, todėl nekyla abejonių, kad pavyks ir šis. Savaime suprantama, nesitikėjo, kad Vilou taip susižavės idėja ir sukurs realybės šou…
– Štai ir baigėme, – tarė Mona.
Ji pasuko Geilą į veidrodį. Vešlūs neklusnūs plaukai buvo ištiesinti ir siekė pečius. Tokių didelių savo akių ji dar nebuvo mačiusi. Ir lūpos putlios, tiesiog tobulos. Geila net nenumanė, kad pasitepusi lūpdažiu ir akių šešėliais gali šitaip atrodyti. Pati savęs neatpažino.
– Ką manai? – paklausė Pitas.
– Tarsi ne aš, – prisipažino Geila.
– Aišku, kad čia tu, mieloji. Tik ne tokia, kokią dažniausiai matai veidrodyje, – pasakė Mona.
Geila kaip tik to norėjo.
– Ką daryti dabar?
– Prie spintos, – paliepė Pitas. – Persirengimo kambarys štai ten.
Geila priėjo mažutį persirengimo kambarį kampe. Jame sėdėjo moteris ir skaitė knygą minkštu viršeliu – tokią pat tik ką baigė skaityti Geila. Prie tokio gyvenimo ji buvo pratusi, pajuto galinti čia prisėsti kelioms minutėms. Moteris padėjo knygą ir nusišypsojo.
– Puikiai atrodot.
– Ačiū.
Kai po dvidešimties minučių Geila, pasipuošusi Džilos Sanders suknele, stovėjo prieš veidrodį, ją apėmė jausmas, kurį turėjo patirti Alisa, įkritusi į triušio urvą.
Viršutinė dalis su V formos iškirpte tiko puikiai, o su rauktinukais papuoštu sijonu klubai atrodė pilnesni ir puikiai pabrėžė taliją. Geila atrodė gundanti ir žavinga – niekada tokia nesijautė. Sugrįžusi Ketė pranešė, kad laikas eiti. Geila pajuto, kaip ėmė prakaituoti rankos ir jau norėjo nusibraukti į sijoną, bet susilaikė: šis drabužis kainuoja daugiau nei visa jos spinta.
Viską sugadins. Koks skirtumas, kaip magiškai stilistai išdabino išorę, viduje ji tebebuvo ta pati visą laiką dirbanti moteris. Supratimo neturinti, apie ką galima nerūpestingai paplepėti.
Ji suklydo.
– Po dviejų minučių eisite į klausyklą, paskui į priėmimo salę, kur susipažinsite su būsimu vaikinu, panele Litl, – pasakė Ketė.
Geila nervinosi. Nepanašu į ją. Ji ne iš tų moterų, kurios siekdamos tikslo leidžia kam nors painiotis po kojomis.
Juodas kelnes ir polo marškinėlius vilkintis vaikinas iš technikų komandos priėjęs prisegė mikrofoną. Reikia elgtis taip, kaip savo įmonėje su klientu, kuriam trūksta viešumo.
Geila nusišypsojo ir apsimetė, kad gražuolė, žiūrinti į ją iš veidrodžio ir yra tikrasis jos pavidalas.
Ji atsistojo ir pasuko į mažutį kambariuką su kilnojamomis sienomis, vamzdžiais ir užuolaidomis. Jokio privatumo. Bet tokia jau ta televizija.
– Paspausk mygtuką ir pradėk kalbėti. Mes suredaguosime, – pasakė Ketė.
– Ką turėčiau sakyti?
– Papasakok, apie ką galvoji prieš susitikdama su partneriu.
Ji įėjo į kambarį ir priartėjo prie kameros. Atsisėdusi priešais paspaudė mygtuką. Mažame monitoriuje pamačiusi save pasijuto nejaukiai, todėl mieliau žiūrėjo į kameros objektyvą.
– Pabandykime… Aš Geila Litl, turiu viešųjų ryšių įmonę. Labai nervinuosi. Tai štai… Pasirašiau sutartį su pažinčių agentūra, nes nenorėjau, kad dar vieni metai praeitų su niekuo nesusitikinėjant. Daug dirbu, o darbe nesutinku nė vieno tinkamo vyro, – kalbėjo ji.
Pagaliau giliai įkvėpė.
– Nekantrauju kuo daugiau sužinoti apie man parinktą vaikiną.
Ji paspaudė mygtuką ir atsistojusi išėjo iš kambario.
Padarė ką galėjo. Ryžtingai pasuko į grimo kambarį.
– Viskas? – paklausė Ketė.
– Taip.
– Tada
