jautėsi esanti šautuvo taikiklyje. Biologinis laikrodis ne tik tiksi, jis ritasi žemyn. Reikia patikrinti, ar Raselas galėtų jai tikti. Ar taip galėtų būti? Ji ėmė dvejoti.
Geila sėdėjo prie atskiro stalelio ir laukė jo. Prieš pradedant filmuoti jam prisireikė paskambinti. Savo iPhone Geila paliko, bet prisakė asistentei Džeidei šį vakarą pasirūpinti skubiausiais skambučiais. Puikiai žinojo, kad pažintis nenusiseks, jei nuolat blaškys darbo reikalai… mintys ėmė klaidžioti.
Ar Raselas turi kažką, ko plika akimi nematyti? Įtarė, kad kažkas turi būti, bet tiek laiko dirbdama viešųjų ryšių įmonėje žinojo, kad tai, kas slepiama po blizgančiu paviršiumi, paprastai žavesio nekelia.
Kai Raselas prisijungė, aplinkui ėmė triukšmingai bėgioti technikai ir grimuotojai, kol abu buvo paruošti rodytis prieš kamerą.
– Jeigu draugai pamatytų mane su tokiu grimu, gyventi neduotų, – tarė Raselas.
Geilai teko nusišypsoti.
– Čia tik televizijos dalis, dalis spindinčio gyvenimo, kurią turi iškęsti visos įžymybės.
– Niekada nemaniau, kad gyvensiu kažkokį spindintį gyvenimą, – atsakė Raselas.
– Kodėl? Atrodai natūraliai pasiturinčio žmogaus vaidmenyje.
Dar šį rytą vienoje paskalų svetainėje, kurią tikrino kliento pageidavimu, matė jo nuotrauką jachtoje su dviem Ispanijos karališkosios šeimos nariais.
– Tai netikra, – atsakė Raselas. – Man patinka keliauti, slidinėju, buriuoju, vaikštau į klubų atidarymus, bet daugelis dalykų tik dėl verslo; reikia būti viešumoje.
– Vis dėlto ir spauda, ir internetas tavo gyvenimą plačiai nušviečia.
Geila jo nesekė, todėl nežinojo, kada prasidėjo žiniasklaidos susidomėjimas, bet kirstų lažybų, kad tada, kai jam ėmė sektis viešbučių verslas. O Raselo išvaizdai neatsispirtų nė viena moteris.
– Taip, bet aš to nesiekiu, – pasakė jis.
Atnešė jų patiekalus. Geila pajuto negalinti atsispirti pagundai pažvelgti į Raselą. Buvo sutikusi tokią daugybę žmonių, kurių įvaizdį reikėjo patobulinti, kad nesiginčydama pripažino dažnai matanti žmoguje blogiausia. Tačiau norėjo suteikti Raselui progą, ir ne tik dėl to, kad reikia su juo elgtis sąžiningai, bet savo pačios labui. Ji išleido velniškai daug pinigų tiems pasimatymams, kuriuos laikė paskutine viltimi.
– Tu į mane spoksai, – perspėjo Raselas.
– Tu dailus vyras, – ėmė gražbyliauti Geila, nes taip lengviausia, kai nenori būti sąžiningas.
– Dailus… ar toks žodis ne mergaitėms apibūdinti? – paklausė jis.
– Ne. Berniukai irgi gali būti labai dailūs.
O jis toks ir yra: kampuotas žandikaulis, šviesiai rudi plaukai, randelis ant smakro. Veidas su charakteriu, bet Geila abejojo, ar geru. Jis buvo sudėtas kaip boksininkas, o elgėsi kaip žmogus, gyvenantis… aristokratiškai, nors jam rūpėjo ne tik pinigai.
– Tada dėkoju, – tarė jis pašaipiai kilstelėjęs antakį. – Ko gero.
Geila nusišypsojo. Su juo lengva kalbėti, Raselas jai patiko, ji daug klausinėjo tikėdamasi pagauti jį meluojant.
– Tebeieškau kokio nors įrodymo, kad su manimi elgiesi sąžiningai.
– Ir?
– Vis dar abejoju. Todėl perdėtai analizuoju kiekvieną tavo veiksmą, – prisipažino ji.
Bet jei atvirai, taip ji elgiasi su visais. Daug laiko skiria apmąstymams, kodėl žmonės vienaip ar kitaip elgiasi.
– Matyt, nedirbu savo darbo, – tarė jis. Palinkus arčiau Geila užuodė jo odekoloną. – Ar aš tau nuobodus?
– Ne, tu tikrai nesi nuobodus. Papasakok, kodėl tu čia.
Tokį klausimą ji buvo suplanavusi užduoti vaikinui, kai dar nežinojo, jog jis bus Raselas. Tiesą sakant, ji nusprendė elgtis su juo kaip su bet kuriuo nepažįstamu vaikinu. Nėra reikalo keisti plano vien dėl to, kad jis Raselas Holovėjus, milijardierius ir ištvirkėlis.
Jis atsilošė kėdėje ir pažvelgė jai į akis.
– Laikas vesti ir nurimti. Susikroviau turtą ir pelniau vardą. Manau, abu sutiksime, kad tai tiesa.
– Neįtikinsi, kad čia visa istorija. Turi būti kažkas daugiau.
Jis nusijuokė ir pakreipęs galvą pažvelgė į ją; Geila akimirką pasijuto nesaugi – po makiažu ir fasadu jis bandė įžvelgti tikrąjį jos veidą.
– Tiesa ta, kad man patiko linksmas gyvenimas, bet jis prarado žavesį. Norėčiau rasti partnerę, su kuria galėčiau dalytis gyvenimu, o ne tik keliomis dienomis.
Geila norėjo juo tikėti. Kas nenorėtų? Kiekviena jauna mergaitė svajoja, kad toks plevėsa kaip Raselas pasakytų norįs ją vesti.
– Aš tai galiu suprasti, bet santuoka?
– Kodėl atrodau tau toks ištvirkęs? – paklausė Raselas.
– Neatrodai, – atsakė Geila supratusi, kad elgiasi su juo griežčiau nei su bet kuriuo kitu vyru. Dėl to, kad pyksta. O pyksta, nes jai parinko būtent šį vyrą, o dabar tenka spausti iš šios situacijos viską, ką tik įmanoma. – Atleisk. Papasakok apie savo šeimą, – tarė ji.
– Buvau auklėtas tradiciškai, ir nors mano tėvai mirę, žinau, kad norėtų, jog vieną dieną vesčiau ir susilaukčiau vaikų.
Raselo veidas atrodė liūdnas, jis akimirkai nusisuko. Ji nejaukiai jautėsi šitaip jį kamantinėdama. Jis, kaip ir Geila, turėjo savų priežasčių kreiptis į pažinčių tarnybą, jai derėtų tai gerbti.
Geila kostelėjo ir Raselas vėl atkreipė dėmesį į ją.
– Juk turi vaikų?
– Ne. Buvo tėvystės ieškinių, kuriuos pripažinau be teismo, bet vaikų aš neturiu.
– Kodėl paprasčiausiai nesukūrus šeimos iš tų vaikų mišinio? – paklausė ji.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard,
