dešimties minučių. Gal nori eiti į balkoną? – paklausė jis.
– Lauke šalta, – atsakė ji.
– Turiu lauko terasų šildytuvų. Tau bus patogu, – patikino Džekas.
Vilou linktelėjo galva ir nusisuko. Jis žiūrėjo, kaip ji lėtai vaikštinėja po jo butą, o tada pasuko virtuvės link. Ji buvo įsitempusi ir, matyt, nenusiteikusi maloniai praleisti su juo vakarą. Kitas vyras būtų metęs viską iš galvos, bet Džekas buvo pratęs nugalėti sunkumus ir pasiekti pergalę. Kai po traumos baigėsi jo futbolininko karjera, visi sakė, kad jam teks grįžti į Friską Teksaso valstijoje. Bet jis negrįžo.
Džekas pripylė jai ir sau po taurę vyno ir nuėjo į balkoną. Ten buvo ramu, nes lauko terasą supo stiklo sienos, ir šilta, nes buvo įrengti šildytuvai.
– Ačiū, – padėkojo Vilou. – Atleisk, kad buvau atžari.
– Nieko tokio, – nuramino jis. Palietė jos taurę savąja. – Už naują pradžią.
– Naują pradžią, – pakartojo ji. – Nuo šio vakaro ar nuo tada, kai susipažinome?
Tai išgirdęs Džekas pagalvojo, kad tarp jų kylančių nesutarimų priežasties reikia ieškoti praeityje.
– Už viską. Žinau, kad pasikeičiau nuo tada, kai palikau Friską, esu tikras, jog ir tu dabar kitokia.
– Ne taip smarkiai pasikeičiau, kaip tau atrodo, – pasakė ji ir nugėrė gurkšnelį vyno. – Tebemėgstu futbolą ir jaučiuosi kalta, jei sekmadienį nenueinu į bažnyčią. Nors baptistų bažnyčia, kurią čia lankau, nė kiek neprimena Prestonvudo baptistų bažnyčios namuose.
Džekas tyliai nusijuokė. Nė vienoje valstijoje žmonės nėra tokie religingi kaip Teksase.
– Žinau, apie ką kalbi. Mama nuolatos meldžiasi už mano sielą, nes aš paprastai dirbu ir nenueinu į bažnyčią taip dažnai, kaip turėčiau.
– Nusidėjėlis. Esi toks nedoras, – tarė ji su šypsena veide.
– Ar ne toks visada buvau?
– Tikrai taip. Papasakok man apie dabartinį Džeką Krauną. Gal ko nors nepastebėjau? – paklausė Vilou.
Jis pradėjo pasakoti apie save, bet tuojau pat liovėsi. Nelabai žinojo kodėl, tačiau jam pasirodė, jog pasakojimai apie jo televizijos šou bei gyvenimo būdą yra netinkama taktika sudominti Vilou.
– Tai visai neįdomu. Geriau papasakok apie save. Prisimenu gimnazijoje norėjai tapti rašytoja.
Džekas pastebėjo jos akyse nuostabos blyksnį, tada ji vėl užsidėjo kaukę. Vilou nusisuko nuo jo, vėl nugėrė gurkšnelį vyno ir kostelėjo.
– Tikrai. Norėjau, bet dar mokykloje supratau, kad esu labiau linkusi vadovauti žmonėms.
Džekas šyptelėjo, nes pamanė, kad ji norėtų vadovauti ir jam. Tačiau jis jau buvo ragavęs žymaus sportininko duonos ir praradęs gebėjimą žaisti, todėl žinojo, kad svajonių – ypač tų, kurios lydi nuo vaikystės, – sunku atsisakyti.
– Džiaugiuosi, kad tavo pokyčiai vyko sklandžiai. Man buvo sunkiau.
– Kalbi apie futbolą? – pasiteiravo Vilou. – Mačiau tas rungtynes, kurių metu buvai traumuotas, ir, nepaisant nieko, apgailestavau, kad taip atsitiko.
– Ką turi omenyje sakydama nepaisant nieko? – paklausė Džekas.
– Tik tai, kad nebuvau Giants aistruolė, – išsisuko ji.
Ir vėl Džekui pasirodė, kad Vilou kažin ko nepasako, bet juk suprantama – tai jų pirmas pasimatymas. Laikui bėgant paaiškės, ką ji nuo jo slepia.
Pyptelėjo Džeko iPod laikmatis ir jis atsistojo.
– Vakarienė paruošta.
– Manau, eisiu nusiplauti rankų, – pasakė ji. – Gal pasakytum, kur vonios kambarys?
– Į kairę nuo sieninio televizoriaus, – paaiškino Džekas. – Po vakarienės aprodysiu tau butą.
Vilou kilstelėjo antakį.
– Ką dar galėtum man parodyti, išskyrus miegamąjį? Juk visas butas kaip ant delno.
– Parodysiu ir savo miegamąjį, – atsakė jis. – Bet palauksiu, kol pati panorėsi jį pamatyti.
– Neįsijausk, – atrėžė ji.
– Kai valgysime vakarienę, norėsiu, kad paaiškintum man, kodėl esi tokia įžeidi, – tarė Džekas.
– Tik dėl to, kad nealpstu pagalvojusi apie tavo miegamąjį? – paklausė Vilou.
– Galbūt. Bet man atrodo, jog pyksti ant manęs, ir aš nesuprantu kodėl, – paaiškino jis.
– Ak, aš…
– Paskui. Eik, nusiplauk rankas, papasakosi, kai valgysime. Aš puikiai sutvarkau visus reikalus, – pasakė jis.
Vilou papurtė galvą.
– Tik ne šį.
Džekas vėl stebėjo ją nueinančią ir šį kartą buvo dar labiau suglumęs nei anksčiau. Jis geidė jos, dėl to dėjo visas pastangas, kad įtikintų ją eiti su juo į pasimatymą. Bet dabar, kai Vilou čia, jis suprato, kokia ji slapukė… Ką gi, dėl to jam tik įdomiau.
Jis norėjo pažinti tikrąją Vilou, ne vien įsivilioti ją į lovą. Bet abu tikslus pasiekti bus daug sunkiau, nei jam atrodė iš pradžių.
Aišku, kad jis kažin ką ne taip bus padaręs praeityje, jei ji taip sielojasi. Tačiau gali galvą guldyti, jog nenutuokia ką. Jis retai prisimindavo senas dienas.
Džekas atnešė ką tik namų šeimininkės pagamintą vakarienę ir padengė stalą dviem. Vilou dar tebebuvo vonios kambaryje, ir jis susirūpino.
Jau norėjo belsti į duris, bet štai ji pasirodė su dirbtine linksma šypsena veide.
– Vakarienė gardžiai kvepia. Nė nežinojau, kad moki gaminti valgį.
– Nemoku, – prisipažino jis.
– Ir čia suklydau, – pasakė Vilou.
– Juk nesakiau, kad moku gaminti valgį, – tarė Džekas.
– Suprantu. Tik atrodo, jog moki viską, – pasakė ji. – Visi tie šou ir lengvabūdiškas žavesys. Atrodo, kad gyvenime tau tikrai sekasi.
– Sekasi, bet nėra lengva. Man reikia labai stengtis, kaip ir visiems.
Džekas patraukė kėdę, ir ji atsisėdo prie stalo.
– Džekas Kraunas ne toks kaip visi.
– Tikėjausi
