jog viskas dėl feromonų.
Kai kuriems vyrams nieko nereikėdavo daryti, tik stovėti, o moterys jau imdavo alpti iš susižavėjimo. Žinoma, lengvai pasiduodančios kerams moterys. Ji tokia niekada nebuvo. Vyras turėtų būti ne tik dailus, žavingas ir seksualus, kad patrauktų jos dėmesį. Ji pažinojo daugybę tokių – išvaizdžių, bet tuščių viduje.
Ji pasuko už kampo prie žaislinių mašinėlių ir vos nesusileido į balutę.
Jis buvo dailus. Ne, ne, tai pernelyg moteriškas žodis. „Žavingas“ – per daug įmantrus. Jis tiesiog…
Vyras.
Maždaug metro aštuoniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio, puikiai sudėtas. Kaip šokėja, Keitė mokėjo įvertinti gražiai nuaugusį kūną. Jos apžiūrimas subjektas, tyrinėjantis miniatiūrinių transporto priemonių eiles, savo kūną buvo įspraudęs į aptemptus nublukusius džinsus, flanelinius marškinius ir džinsinį švarką, suglamžytą ir pernelyg ploną tokiam orui.
Darbiniai batai buvo seni, bet tvirti. Ir kas galėjo pamanyti, kad darbiniai batai gali atrodyti taip erotiškai?
Ir dar tie plaukai: tamsūs su šiek tiek šviesesnėmis sruogelėmis, bangomis krintantys aplink liesą kampuotą veidą. Veido bruožai nebuvo nei šiurkštūs, nei klasikiniai; ji niekaip neįstengė jų apibūdinti. Lūpos gana putlios, tai atrodė vienintelis švelnus dalykas jo veide. Nosis ilga ir tiesi, smakras… na, lyg iškaltas. O akys…
Keitė gerai nematė jo akių spalvos, vis per tas nuostabias ilgas blakstienas. Bet akių vokai buvo sunkūs, taigi ji įsivaizdavo, jog jos gilios, mieguistos ir mėlynos.
Ji įsmeigė akis į jo rankas, kai jis siektelėjo vieno iš žaislų. Didelės plačios plaštakos storais pirštais. Stiprios.
Jergutėliau…
Pasinėrusi į akimirksnio fantaziją – tobulą nekenksmingą akimirkos svają, Keitė palinko į priekį ir užkliudė nedidelę automobiliukų spūstį.
Žaislai nudardėjo ant žemės ir kilęs triukšmas prižadino ją iš svajonių. Vyras atgręžė savo akis – neįtikėtinas, ryškiai žalias akis – į ją.
– Oi, – tarstelėjo Keitė. Šypsodamasi jam ir juokdamasi iš savęs ji atsitūpė rinkti mašinyčių. – Tikiuosi, niekas nesužeistas.
– Jei prireiks, čia pat stovi greitosios pagalbos automobilis. – Patapšnojęs per spindinčią raudonai baltą mašiną jis taip pat pritūpė padėti jai.
– Ačiū. Jei spėsime sugrąžinti jas į vietą, kol dar nepasirodė policija, galbūt atsipirksiu tik įspėjimu. – Jis kvepia taip pat gerai, kaip ir atrodo, nusprendė Keitė. Medžio drožlėmis ir vyriškumu. Ji atsargiai sujudėjo, jų keliai susilietė. – Dažnai čia užsuki?
– Tiesą sakant, taip. – Jis pakėlė į ją akis ir ilgokai stebeilijosi. Ji atpažino susidomėjimo kibirkštėlę jose. – Vyrai niekada neišauga iš žaisliukų.
– Ir aš taip girdėjau. Su kuo tau labiausiai patinka žaisti?
Jis pakėlė antakius. Vyrui nedažnai pasiseka sutikti gražią, gundančią moterį žaislų parduotuvėje trečiadienio popietę. Jis vos nesumikčiojo, o tada padarė tai, ko nebuvo daręs jau daug metų – prabilo prieš tai net nepagalvojęs.
– Nelygu, koks žaidimas. O tu?
Ji nusijuokė, nusibraukė plaukų sruogą, kutenančią skruostą.
– O, aš mėgstu visokiausius žaidimus – ypač jeigu laimiu.
Keitė pradėjo kilti, bet jis aplenkė ją ir ištiesė ranką. Ji suėmė ją ir su malonumu įsitikino, jog jo delnas kietas ir tvirtas, kaip ji ir įsivaizdavo.
– Ačiū darkart. Aš Keitė.
– Brodis. – Jis įteikė jai vis dar rankoje laikytą mažytį mėlyną automobiliuką su nudengiamu stogu. – Ieškai automobilio?
– Ne, ne šiandien. Tiesiog dairausi, žiūrinėju, kol pamatau ką nors gero… – Ji vėl šyptelėjo, linksmai, valiūkiškai.
Brodžiui teko save sudrausti, kad nešvilptelėtų. Su juo moterys dažnai flirtuodavo, bet ne šitaip. Be to, jis jau senokai savanoriškai artimai nebendravo su moterimis… Dabar atrodė, kad pernelyg ilgai.
– Keitė. – Jis atsirėmė į lentyną, šiek tiek palinkęs į ją. Keista, kaip greitai sugrįžtama prie tų pačių viliojimo judesių, lyg šokio žingsnelių, kurie niekada nepasimiršta. – Gal mes galėtume…
– Keite! Nežinojau, kad tu čia. – Nataša Kimbal atskubėjo per parduotuvę, tempdama milžinišką žaislinę cemento maišyklę.
– Atvedžiau tau staigmeną.
– O, man patinka staigmenos! Bet pirmiausia štai tau, Brodi, kaip ir žadėjau. Atvežė pirmadienį, ir aš atidėjau tau.
– Puiku. – Pasitikinti, koketiška veido išraiška greitai pasikeitė į patenkintą šypseną. – Tiesiog tobula. Džekas versis kūliais iš džiaugsmo.
– Šio gamintojo žaislai labai patvarūs. Jis džiaugsis ja daug metų, ne tik kelias savaites po Kalėdų. Ar pažįsti mano dukrą? – paklausė Nataša, apkabinusi Keitę per liemenį.
Brodis pakėlė akis nuo praviros žaislo dėžės.
– Dukra?
„Tai čia toji balerina“, – pamanė jis.
– Mes ką tik susipažinome – per nedidelę automobilių avariją. – Keitė stengėsi išlaikyti šypseną. Žinoma, jai tik pasirodė, kad staiga persmelkė šaltukas. – Ar Džekas tavo sūnėnas?
– Mano sūnus.
– A… – Mintyse ji žengė didelį žingsnį atgal. Koks įžūlumas! Vedęs vyras, o šitaip su ja flirtavo. Galų gale ne taip jau svarbu, kas pirmas tai pradėjo. Ji juk netekėjusi! – Esu tikra, kad jam ji labai patiks, – šaltai pasakė Keitė ir atsigręžė į motiną. – Mama…
– Keite, aš ką tik pasakojau Brodžiui apie tavo planus. Pamaniau, gal norėtum, kad jis apžiūrėtų tavo namą.
– Kodėl turėtų?
– Brodis dirba rangovu. Be to, jis puikus dailidė. Pernai perstatė tavo tėčio darbo studiją. Ir pažadėjo užmesti akį į mano virtuvę. Mano dukra nori paties geriausio, – tarė ji Brodžiui, šypsodamasi tamsiai auksinėmis akimis. – Todėl iš karto pagalvojau apie tave.
– Man labai malonu.
– Ne, tai man malonu, nes žinau, kad tu puikiai dirbi, ir už prieinamą kainą. – Nataša lengvai spustelėjo jam ranką. – Mes su Spensu būtume labai dėkingi, jei įvertintum tą pastatą.
– Aš čia vos dvi dienos, mama. Nebūtina taip skubėti. Ir visai neseniai tame pastate sutikau kai ką
