į jos vietą ant lentynos. – Neabejoju, kad tavo sūnui labai patiks šis žaislas. O daugiau vaikų turi?
– Ne. Tik Džeką.
– Ką gi, tikriausiai jis neleidžia jums su žmona nuobodžiauti. O dabar, jei atleisi…
– Džeko mama mirė prieš ketverius metus. Bet taip, aš tikrai nenuobodžiauju. Atsargiai sankryžose, Keite, – tarė jis ir pasikišęs automobilį po pažastimi nuėjo.
– Na, ir pašnekėjau, – sumurmėjo sau po nosimi Keitė. – Tikrai nuostabiai.
Gal dabar reikėtų išbėgti į gatvę ir, susiradus kokių šunyčių, įspirti jiems, kad kaip reikiant užbaigtų šią popietę?
Vienas iš geriausių dalykų, Brodžio nuomone, turint savo verslą, – tai, kad galima kaip nori susidėlioti darbo grafiką. Žinoma, buvo ir daug rūpesčių: atsakomybė, dokumentų tvarkymas, kelių darbų iš karto derinimas, ką jau minėti tai, kad reikia stengtis, jog tų darbų apskritai būtų. Bet tau pačiam priklausantis laikas kompensavo beveik visus neigiamus aspektus.
Pastaruosius šešerius metus jis turėjo vieną prioritetą.
Džeką.
Paslėpęs cemento maišymo sunkvežimiuką po pikapo galo brezentu, jis užsuko į statybų aikštelę patikrinti darbų eigos, apsilankęs pas tiekėją priminė jam apie ypatingą užsakymą ir užvažiavo į dar vieną vietą, kur potencialiam klientui sudarė vonios kambario remonto sąmatą, o tada patraukė namo.
Pirmadieniais, trečiadieniais ir penktadieniais jis buvo nusistatęs grįžti namo dar prieš mokykliniam autobusui atburzgiant iki jų gatvelės galo. Kitomis dviem mokyklos dienomis ir tada, kai jis neišvengiamai vėluodavo, Džeką atveždavo prie Skalių namų, kur valandą ar dvi jis praleisdavo su savo geriausiu draugu Rodu, prižiūrimas Betės Skali.
Jis buvo daug skolingas Betei ir Džeriui Skaliams, ypač už tai, kad suteikdavo Džekui saugią ir smagią pastogę pabūti, kai negalėdavo grįžti namo. Per dešimt paskutinių mėnesių, kai Brodis sugrįžo į Šeperdstauną, jis nuolat pagalvodavo, kaip puiku gyventi mažame miestelyje.
Dabar, sulaukęs trisdešimties, stebėjosi tuo jaunuoliu, kuris šiek tiek daugiau nei prieš dešimt metų taip lengvai ir beatodairiškai pabėgo iš jo.
Matyt, taip reikėjo, nusprendė jis sukdamas namų link. Jei nebūtų išvykęs ir taip kietakaktiškai nusprendęs siekti pripažinimo kur nors kitur, nebūtų nieko pasimokęs. Ir nebūtų sutikęs Konės.
Neturėtų Džeko.
Dabar viskas apsisuko ratu. Nors ir nebuvo dar visiškai susitaikęs su tėvais, bet jų santykiai šiltėjo. Na, bent jau Džekas artimai su jais bendravo. Tėvas vis dar griežė dantį ant Brodžio, bet anūkui atsispirti neįstengė.
Jis gerai pasielgė sugrįžęs namo. Brodis pažvelgė į girią, tankiai augančią abiejose kelio pusėse. Iš švininio dangaus pamažu leidosi viena kita snaigė. Grublėti, akmenuoti kalnai kilo ir leidosi, kaip jiems patiko.
Tai gera vieta augti berniukui. Jiems abiem geriau būti čia nei didmiestyje, pradėti naują gyvenimą ten, kur yra Džeko šeima.
Šeima, priimsianti jį tokį, koks jis yra, užuot laikiusi jį priminimu to, kas prarasta.
Brodis įsuko į gatvelę, sustabdė pikapą ir išjungė variklį. Autobusas pasirodys po kelių minučių, iš jo iššoks Džekas, pribėgs prie automobilio ir įlips vidun, užpildydamas vairuotojo kabiną šios dienos patirtomis sėkmėmis ir nesėkmėmis.
Gaila, mąstė Brodis, kad ir jis negali pasidalyti savo džiaugsmais ir skausmais su šešiamečiu.
Juk negali pasakyti sūnui, kad jo širdis vėl ėmė smarkiau plakti dėl moters. Ne šiek tiek virpėti, o pašėlusiai daužytis. Jis negali išsipasakoti, kad net norėtų imtis veiksmų, paakstintas to širdies plazdėjimo.
Po galais, jis taip seniai šito nejautė.
Ir kas gi čia būtų blogo? Patraukli moteris, nebijanti pati žengti pirmo žingsnio. Keletas susipažinimo šokių, keli mandagūs pasimatymai ir ne toks mandagus seksas. Visi gautų, ko nori, ir niekas nebūtų įskaudintas.
Brodis tyliai nusikeikė, pasitrynė nuo įtampos maudžiantį sprandą.
Kas nors visada lieka įskaudintas.
Vis dėlto būtų verta surizikuoti… jei tai nebūtų Natašos ir Spenserio Kimbalų išpaikinta, tobuloji dukrelė.
Kartą Brodis jau ėjo tuo keliu ir daugiau nesiruošė pakliūti į tuos pačius spąstus.
Jis buvo daug girdėjęs apie baleriną Keitę Kimbal. Primabalerina, aukštuomenės numylėtinė, meno pasaulio susižavėjimo objektas. O svarbiausia, jis verčiau leistų ištraukti jam visus dantis po vieną, nei sutiktų išsėdėti per visą baleto spektaklį. Užtektinai prisižiūrėjo tokio meno per savo pernelyg trumpą santuoką.
Konė buvo ypatinga. Ji mokėjo lengvai laviruoti pompastikos, apsimetinėjimo ir įmantrumo jūroje. Tačiau vis tiek jų kelias buvo akmenuotas. Jis nežinojo, ar jie būtų ir toliau trankęsi tuo keliu kartu, bet norėjo tikėti, kad taip ir būtų buvę.
Nors ir labai ją mylėjo, jo santuoka su Kone išmokė jį, kad lengviau vis dėlto gyventi vienam. Gyvenimas išties daug lengvesnis, jei vyras vengia rimtų įsipainiojimų su moterimis.
Gerai, kad jį nutraukė, kol nespėjo pasiduoti impulsui ir pakviesti Keitės Kimbal į pasimatymą.
Pačiu laiku prisiminė, jog turi kitų prioritetų. Tėvystė visiškai pakeitė kadaise buvusį arogantišką, nerūpestingą ir dažnai beatodairišką vaikiną.
Išgirdęs autobuso burzgimą jis šypsodamasis išsitiesė. Pasaulyje nebuvo kitos vietos, kur šią akimirką norėtų būti Brodis Okonelis.
Didelis geltonas autobusas sudejavęs sustojo blyksėdamas signalinėmis šviesomis. Vairuotojas linksmai pamojavo. Brodis jam atsakė tuo pačiu žiūrėdamas, kaip sūnus žaibo greitumu iššoka pro duris.
Džekas buvo nedidelis berniukas, išskyrus jo pėdas. Praeis ne vieni metai, kol jis pasieks tokioms pėdoms tinkamą ūgį. Gatvelės gale Džekas atlošė galvą mėgindamas liežuviu pagauti mažytę snaigę. Jo veidas buvo apskritas ir linksmas, žalios akys kaip tėčio, lūpose visada švietė nekaltos jaunystės šypsena.
Brodis žinojo: kai Džekas nusitrauks raudoną slidininko kepuraitę, o tai jis padarys vos tik gavęs progą, jo blyškiai šviesūs plaukai pasišiauš lyg saulėgrąžos žiedlapiai.
Stebėdamas sūnų Brodis juto, kaip meilė lyg staigus potvynis užplūsta krūtinę.
Atsidarė pikapo durys ir vidun įsiropštė berniukas, netveriantis savam kailyje lyg mažas šunytis per didelėmis pėdomis.
– Labas, tėti! Sninga. Galbūt prisnigs tris metrus sniego ir nereikės eiti į mokyklą, tada pastatysime milijoną sniego senių ir važinėsimės rogutėmis. – Jis užšoko ant sėdynės. – Gerai?
– Kai tik prisnigs tris metrus, iš
